Pokalbis su K. Garšva

Habil. dr. Kazimieras Garšva

www.voruta.lt 2013-02-04

2013 m. sausio 21 d. „Vorutos“ ir „Tėviškės šviesos“ laikraščių pokalbis su „Vilnijos“ draugijos pirmininku habil. dr. Kazimieru Garšva

„Voruta“: Koks buvo Jūsų bei Švietimo ir mokslo ministro susitikimo tikslas š. m. sausio 14 d.?

K. Garšva: „Vilnijos“ draugija palaiko tradicinę Lietuvos kultūrą, dėl to, ministrams pradėjus eiti pareigas, susitinka su visais Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministrais. Susipažįstame, pristatome draugijos veiklą. Pirmasis Švietimo ministras, su kuriuo susitikome kadaise, buvo H. Zabulis. Priklausau kelių nevyriausybinių organizacijų vadovybei, Vilniaus apskrities švietimo tarybai, esu Tarmių metų ekspertų grupės vadovas, o Tarmių metų renginius pagal Vyriausybės patvirtintą planą turi organizuoti ir Švietimo ir mokslo ministerija.

„Tėviškės šviesa“: Kokį įspūdį susidarėte apie Ministrą?

K. G.: Neblogą. Kaip mokslininkas su mokslininku greitai susišnekame. Ministro privalumas yra tas, kad išmano mokslinio darbo metodiką, prisipažįsta ne tik apie tai, ką gerai išmano, bet ir tai, ko dar nežino. Bet dirbti Ministras žadėjo su viceministre Edita Tamošiūnaite – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstove – imti iš jos trūkstamas žinias. O tai gali būti silpnoji Ministro pusė, nes viceministrės nuostatos, švelniai tariant, labai abejotinas, partijos sprendimu ji turi būti valstybinės kalbos iki šiol gerai nemokančio partijos pirmininko ruporu. Pokalbyje dalyvavo ir viceministrė (nors to aš ir nepageidavau), todėl aptariamus klausimus teko atrinkti taip, kad jie domintų visus pašnekovus.

„V.“: Po susitikimo jau kitą dieną laikraščio „Kurier Wilénski“ savininkai R. Klonovskis komentare „Neužmigdykime optimizmu“ rašė: „Kas užginčys, jog lenkiškų mokyklų švietimo reformoje bus įgyvendinta dalis „Vilnijos“ draugijos postulatų. [...] Dėl to, laimėjus rinkimus, negalima mums prarasti budrumo ir leisti užsimigdyti optimizmu. Reikia dar daug darbo ir pastangų, kad būtų normalu“.

K. G.: Jeigu jiems „normalu“ tik tai, ką žadėjo Michailas Gorbačiovas, kas buvo carų laikus ir prie Lenkijos okupacijos, tokių „normalumų“ iš viso neturėtų būti nepriklausomoje demokratinėje valstybėje. Kai Algirdas M. Brazauskas buvo LKP CK pirmasis sekretorius, jo pavaduotojai buvo Mitkinas, Beriozovas, o dabar yra žymiai blogiau – šešis ministrus saugo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos viceministrai. Energetikos ministrą lenką J. Neverovičių irgi, pasirodo, reikia saugoti, nes jis nepartinis. Tas pareigas atlieka Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nepripažįstanti skundų ir mitingų specialistė Renata Cytacka, net ant savo namo Jašiūnuose pernai ir užpernai rašiusi tik lenkiškai (J. Balińskiego 91), šiemet dviem kalbomis. Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos išvažiuojamajame posėdyje Šalčininkuose išklausius ir kelis lietuvių mokytojus, 2011 04 18 d. autonomininkų aktyvistė parašė skundą Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, prašydama mokytojus ir portalą „Delfi“ už nuomonės pasakymą nubausti. Prokuratūra jos, Seimo narių ir Lenkų rinkimų akcijos vadovų Michalo Mackevičiaus, Leonardo Talmonto pareiškimus atmetė kaip nepagrįstus, nes už nuomonės pasakymą buvo baudžiama tik Sovietų Sąjungoje.

„T. Š.“: Kokios ministro nuostatos dėl vidurinių mokyklų baigiamojo valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino?

K. G.: Ministro nuostatos tuo ir kitais klausimais normalios, bet viceministrės nenormalios. Tą pačią dieną radijui „Znad Wilii“ ji skelbė, kas jos darbas būsiąs pratęsti arba atšaukti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino suvienodinimą. Prieštaraudama ministrui, panašiai ji skelbė ir perėjimo į ministeriją išvakarėse – sausio 10 d.

Jau 1992 m. buvo nutarta leisti du dalykus mokykloje dėstyti valstybine kalba. Bet kadangi vyko Jedinstvos bei lenkų autonomininkų akcijos, egzamino suvienodinimas kiek atidėtas. Vėliau tai nusprendė įgyvendinti ministras pirmininkas A. M. Brazauskas, bet Lenkijos aktyvistai vėl privertė ji atidėti (tikimės, ne iki visų gyvos galvos). Taigi negalima sakyti, jog egzamino suvienodinimas – siurprizas. Lenkijoje niekada tokių išimčių nebuvo, lietuviai mokosi iš lenkų kalba rašyti vadovėlių. Jokioje kariuomenėje nėra dvejopų standartų, komandų.

Pusė Lietuvos lenkų mokosi mokyklose valstybine kalba ir kas mokės teismų išlaidas už abiturientų diskriminaciją – LLRA ar Vyriausybė? Jei iš baigusių lenkiškas bei rusiškas mokyklas mažiau bus reikalaujama, nukentės lietuviškų mokyklų abiturientai, kur mokosi ir daug tautinių mažumų atstovų – rusai, lenkai, gudai, ukrainiečiai, latviai ir daugelis kitų. Neteisinga sakyti, jog toks jų pasirinkimas. Jų pasirinkimas teisingas: net švietimo ir mokslo viceministrė, lenkai Seimo nariai kartais neskiria tvirtagalės priegaidės nuo tvirtapradės, nederina galūnių, ir, kaip sakoma, „nemoku rašyti, skaityti, žada karalium daryti“.

Žmoniškai reikia elgtis su kiekvienu žmogum, nesiskiriant abiturientų. Jeigu kas nenori ar negali normalaus egzamino laikyti, reikia pažymėti, kad jis išlaikė balu ar dviem balais palengvintą egzaminą, ir niekas nediskutuos.

„Tradiciniu tautinių mažumų švietimo modeliu“ LLRA nariai vadina Sovietų Sąjungos modelį, kai Lietuvos Respublika nebuvo nepriklausoma, o lietuvių kalba – ne valstybine. Bet dabar mes nebegalime vykdyti 1950 m. LKP CK nutarimo dėl propagandinio darbo su lenkais ir dvejopo jų mokymo. Pervesdama rusiškas švietimo įstaigas į lenkų kalbą bent Šalčininkų rajono savivaldybė nepaiso ir gimtosios (gudų, rusų) mokinių kalbos, Vilniaus r. savivaldybė bylinėjasi su lietuviškomis švietimo įstaigomis, sudaro joms blogesnes darbo sąlygas.

„T. Š.“: Kokios ministro nuostatos dėl klasių komplektavimo, mokyklų akreditacijos kriterijų?

K. G.: To iki galo nespėjome aptarti. Jei dėl to tendencingai patarinės tik viceministrė, nieko gero nebus. Prie ministerijos reikia pervesti ir Vilniaus apskrities švietimo tarybą.

T. Š.: Kas sutarta dėl popamokininio darbo, mokinių auklėjimo reikalų?

K. G.: Dėl to per trumpą laiką aiškaus atsakymo negavau, bet problemas išvardinau. Už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus kai kuriose LLRA ir Maciež školna valdomose mokyklose auklėjami Lenkijos piliečiai, kurie švenčia ne tiek Lietuvos, kiek Lenkijos valstybinės šventes, neša ne Lietuvos, o Lenkijos vėliavas, pagerbia žuvusius ne Lietuvos, o Lenkijos okupacinės kariuomenės bei Armijos krajovos Vilniaus apygardos karius, ignoruodami Valstybinės komisijos AK veiklai Lietuvoje įvertinti išvadas. Vilniaus rajono savivaldybė rengs 16 konferenciją ne „Lietuvos vaikas lietuviškoje mokykloje“, o „Lenkų vaikas lenkiškoje mokykloje“, kurioje kabo šūkis „Gimiau Lietuvoje, myliu Lenkiją“. Dėl to Lenkijos URM į tas mokyklas pirko 1000 pirmokų po 1000 zlotų, o LLRA valdomos savivaldybės tam neužkerta kelio, t. y. nesugeba atlikti švietimo įstaigos steigėjo funkcijų. Jie net nežino ir nenori žinoti, kokia mokinių gimtoji kalba. Viceministrė neatitaisė LLRA dezinformacijos apie Lietuvos švietimo įstatymą, neatsisakė Lenko kortos, nesustabdė savo narystės LLRA ir įgyvendins ne Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o LLRA programą (žr. „K. W.“ 2013 01 15, p. 2). Taigi mokesčių mokėtojai išlaikys ne tik valstybės valdininkus, bet ir partijų, kurioms nepritaria, funkcionierius, nesilaikančius LR Konstitucijos ir įstatymų.

„V.“: Ačiū už pokalbį ir tikimės geresnių permainų.