“Daugėja lietuvių, kuriems gyvenimo kokybė Vilniuje yra geresnė nei Londone”

www.veidas.lt 2013-02-05

Pastarojo surašymo duomenys atskleidė, kad Didžiojoje Britanijoje gyvena apie 100 tūkst. lietuvių, tačiau net patys anglai tvirtina, kad lietuvių, kuriems Anglija tapo namais, iš tiesų gali būti dukart daugiau, nes surašymo duomenys nėra tikslūs.

„Tačiau Lietuvai išnykti tikrai negresia“, – įsitikinusi naująja Londono Sičio lietuvių klubo prezidente išrinkta trisdešimtmetė teisininkė Raminta Dereškevičiūtė, vienos didžiausių pasaulyje tarptautinių advokatų kontorų „K&L Gates“ Londone advokatė. Jos teigimu, nemažai Londono Sičio lietuvių klubo narių – investicinės bankininkystės, teisės ir kitose srityse dirbantys profesionalai sugrįžta į Lietuvą arba planuoja grįžti ateityje.
Apie emigracijos iššūkius ir kaip sukurti sąlygas, kurios paskatintų geriausią išsilavinimą įgijusius lietuvius grįžti ir dirbti Lietuvai, – „Veido“ pokalbis su R.Dereškevičiūte.

VEIDAS: Pradėjote vadovauti vienai stipriausių lietuviškų organizacijų užsienyje, vienijančių Londone dirbančius lietuvių profesionalus. Kiek Londono Sičio lietuvių klubas šiuo metu turi narių ir ar stiprūs jų ryšiai su Lietuva?
R.D.: Turime apie šešiasdešimt narių, dauguma jų dirba Londono Sityje finansų srityje. Mūsų narių ryšiai su Lietuva yra tiesioginiai ir tikrai stiprūs. Juk jie – lietuviai, gimę lietuvių šeimose, užaugę Lietuvoje. Mes nesame antra ar trečia išeivių iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo karta, kuri jau užaugo užsienyje, mes tokie pat lietuviai, kaip ir visi kiti, tik esame įgiję išsilavinimą užsienyje (arba ir Lietuvoje, ir užsienyje) ir dabar gyvename svetur dėl karjeros galimybių. Pirmas ir labai svarbus dalykas, siejantis mus su Lietuva, yra šeima ir draugai, su kuriais kartu žaidėme smėlio dėžėje. Tikrai nesijaučiame nutolę nuo Lietuvoje vykstančių procesų, nuolat sekame ekonomines ir politines aktualijas, nes visi norime, kad mūsų tėvams, draugams, o gal ir mums kada nors, jeigu sugrįšime, gyventi Lietuvoje būtų gera. Kad ir kurio lietuvio čia, Londone, paklausčiau, vargu ar atsirastų toks, kuris nežinotų, kad, pavyzdžiui, amerikiečių čiuožėjai Isabellai Tobias nebuvo suteikta Lietuvos pilietybė.
Kalbant apie klubo veiklą man tapus prezidente, pirmiausia ketinu tęsti mūsų jau anksčiau sėkmingai pradėtus projektus ir iniciatyvas. Vienas naujų dalykų, kurį pradedame įgyvendinti, – pernai sugeneruota idėja skaityti paskaitas Lietuvos universitetuose. Šį pavasario semestrą jau kviečiame mūsų narius dėstyti ekonomikos ar teisės temomis ISM vadybos ir ekonomikos universitete. Norime, kad mūsų nariai grįžtų į Lietuvą ir pasidalytų su studentais tiek savo profesine, tiek karjeros patirtimi. Pavyzdžiui, aš mielai atvykčiau paskaityti paskaitos apie Europos Sąjungos teisę, nes dirbu šioje srityje Londone.
VEIDAS: Lietuvoje jau nebėra trijų milijonų gyventojų. Jūsų manymu, kas laukia dar po kelių dešimtmečių – ar emigracija toliau tęsis, ar sulėtės?
R.D.: Nemanau, kad Lietuvai, tokią stiprią istoriją ir tradicijas turinčiai šaliai, gresia išnykti. Jei gyvenimas Lietuvoje gerės – o jis iš tiesų gerėja – lietuviai ims susilaukti daugiau vaikų, be to, daug lietuvių, kad ir kur jie būtų, vis tiek nori pasenti Lietuvoje, savo žemėje. Žinoma, sugrįš ne visi, nes kai kurie bus pernelyg giliai įleidę šaknis kitose šalyse, sukūrę šeimas su kitataučiais, o tokiu atveju grįžti nėra paprasta.
VEIDAS: Vis dėlto šiuo metu dauguma lietuvių, įgijusių išsilavinimą geriausiuose užsienio universitetuose, nusprendžia negrįžti į Lietuvą. Kokių sąlygų reikia, kad padėtis pasikeistų?
R.D.: Daugelis sutiktų, kad užsienio šalyse galima gauti geresnį atlyginimą, bet manau, kad tai tikrai ne svarbiausia priežastis. Nes tiek geri advokatai, tiek geri bankininkai ir kiti profesionalai Lietuvoje, palyginti su bendru gyvenimo lygiu, uždirba gerai. Tiesa, aš šiuo atveju kalbu tik apie savo kartą – mano tėvų kartos situacija jau yra visai kita ir aš net nenorėčiau leistis į šias diskusijas, nes puikiai matome, koks šalyje vidutinis atlyginimas ir kokios kainos parduotuvėse. Bet jei kalbėtume apie mano kartą, aš žinau, kad grįžusi į Lietuvą ir dirbdama čia advokate gyvenčiau tikrai gerai. Kitas dalykas, ko negali Lietuva suteikti žmogui, norinčiam gyventi tarptautinį gyvenimą, – būti tarp įvairių tautybių žmonių, kalbėti įvairiomis kalbomis ir keisti savo karjeros kelią pasirenkant darbą tai vienoje, tai kitoje didelėje kompanijoje. Tai nėra taip paprasta mažoje šalyje ir būdinga anaiptol ne tik Lietuvai: net mano draugai iš Šveicarijos skundžiasi, kad jaunimas išvažiuoja. Aišku, reikia pripažinti, kad Vilnius vakarais jau tampa pulsuojančia tarptautinio gyvenimo sostine, bet kad ir kaip ten būtų, tai visada bus daug mažesnė sostinė nei Londonas, nes Lietuva yra maža šalis.
Tuomet ir svarstai, ar nori grįžti ir kurti Lietuvoje, ar vis dėlto tapti to kito tarptautinio gyvenimo dalimi. Ir viena, ir kita yra gerai, o svarbiausia, kad yra laisvė rinktis, kas arčiausiai širdies.
Nemažai Londono Sičio lietuvių klubo narių grįžta į Lietuvą, nes daugeliui jų atrodo, kad gyvenimo kokybė Vilniuje, palyginti su Londonu, yra geresnė. Turiu galvoje tai, kad Lietuvoje gali būti trumpesnės darbo valandos, ne didesni, bet tikrai pakankami atlyginimai, leidžiantys gyventi geresnį gyvenimą (apsirūpinti būstu, užsiimti turiningu laisvalaikiu), be to, čia gyvendamas gali greitai susisiekti su savo draugais. Daug kam atrodo našta, kad norėdamas nuvykti pas draugus Pietų Londone turi važiuoti pusantros valandos ar netgi ilgiau, nes Londonas – didžiulis miestas. Iš tiesų pasiekę tam tikrą gyvenimo etapą žmonės neretai suvokia, kad jie nuo viso to pavargo, nori namų, šeimos ir su visais greitai susisiekti, o milijoniniame mieste tą padaryti daug sudėtingiau.
Svarbus motyvas grįžti yra ir tas, kad Lietuva – sparčiai auganti ir besikeičianti valstybė, kurioje kiekvienas mūsų galime pakeisti daug dalykų. Susiklosčius dabartiniam ekonominiam ir politiniam klimatui, visi galime įnešti savo indėlį į šalies plėtrą, ir tai yra nuostabu.