D. Cameronas daro vienaprasmę išvadą: taip – Europos Sąjungos bendrajai rinkai, ne – Europos Sąjungos politinei integracijai. Lietuvių apžvalgininkai tokiai Didžiosios Britanijos premjero pozicijai džiugiai pritaria. Sunku suprasti tokį džiugesį, nes Lietuva turėtų išsakyti ir remti kitokią poziciją nei išsakė D. Cameronas. Lietuvos geopolitinį interesą geriausiai atspindėtų „dviejų taip“ principas: taip – ekonominei sąjungai ir taip – politinei sąjungai. Tai pirmiausia lemia skirtinga Lietuvos ir Didžiosios Britanijos geopolitinė patirtis.

Lietuvos ir Didžiosios Britanijos geopolitinė patirtis ir šiandieninė situacija yra visiškai skirtingos, todėl skiriasi ir interesai, kalbant apie požiūrį į Europos Sąjungą. Didžioji Britanija, nuo viduramžių nepatyrusi svetimų invazijų (išskyrus Hitlerio bombonešius II pasaulinio karo metais), buvusi didžiausia ir galingiausia pasaulio imperija, vis dar tikinti, kad Britanija turi prabangą rinktis tarp Norvegijos/Šveicarijos ar Vokietijos/Prancūzijos kelio.

Lietuvos geopolitinė patirtis diametraliai kitokia – būdama pakraštyje tarp Europos ir Rusijos, Lietuva nuo viduramžių išgyveno visą eilę egzistencinių išmėginimų, kai per ją iš Rytų į Vakarus ar iš Vakarų į Rytus ritosi svetimų kariuomenių bangos, kaimynai dalijosi Lietuvos žemes, trėmė į sibirus sukilėlius ar partizanus. Lietuvos narystė Europos Sąjungoje ir NATO iš esmės pakeitė Lietuvos geopolitinę trajektoriją, todėl Lietuva negali likti abejinga šio esminio, Lietuvos likimą pakeitusio geopolitinio faktoriaus perspektyvai. Tačiau svarstant tokias perspektyvas pirmiausia pačioje Lietuvoje turime aiškiai suvokti savo esminį geopolitinį interesą, jį aiškiai apibrėžti tokių procesų, kokie dabar vyksta Europos Sąjungoje atžvilgiu, ir tik tokiu požiūriu turime vertinti D. Camerono kalbą.

Europos Sąjungos ekonominės perspektyvos

Pagrindinis Didžiosios Britanijos premjero teiginys – Europos Sąjunga pergyvena ekonominę krizę, jos laukia sudėtingi globalios konkurencijos iššūkiai ir pagrindinis vaistas nuo šių negalavimų ir išmėginimų, anot premjero, – Europa turi koncentruotis ties bendrąja ekonomine rinka, turi atsisakyti pastangų kurti bendrą politinę sąjungą, nes ši reiškia tik viena, anot D. Camerono, – daugiau europinių reguliavimų, biurokratijos ir suvaržymų. Kitaip sakant, receptas, kurį siūlo Didžiosios Britanijos Ministras Pirmininkas nuo įvairių ligų apsilpusiai Europai – „mažiau Europos“.
Toks receptas, nors ir patrauklus daugeliui tų, kurie nepraleidžia progos iškeikti vietinę ar europinę biurokratiją, vis dėlto nėra nei ekonomiškai, nei politiškai, nei istoriškai pagrįstas.

Pirmiausia apie istoriją – Europos Sąjunga yra labai specifinis projektas, sunkiai apibrėžiamas savo raidos eiga, tačiau pasekus jos istoriją nuo pat pradžių – nuo Romos sutarties – akivaizdu, kad ES vystosi vis gilesnės politinės integracijos keliu. Tokia vystymosi raida yra netvarkinga ir sunkiai prognozuojama, bet akivaizdu, kad šiandieninė Lisabonos sutartis, lyginant su Romos sutarties laikais, atspindi gilius politinės integracijos poslinkius. Kodėl ši tendencija per artimiausią dešimtmetį turėtų pasikeisti – visiškai neaišku.

Per pastaruosius dešimtmečius Europoje matėme vis daugiau Europos ir todėl D. Cameronas yra neteisus, bandydamas istorijos ratą pasukti atgal.

Politinės integracijos Europoje stiprėjimas neturėtų gąsdinti konkurencingumo šalininkų. Gal net priešingai – politinės integracijos stoka, ar jos per daug lėti tempai turėtų neraminti tuos, kurie mato didžiuosius globalius iššūkius Europos konkurencingumui. D. Cameronas savo kalboje neišvengia vidinio prieštaravimo – pasisakydamas tik „už“ bendrą europinę rinką ir „prieš“ politinę Europos integraciją, Ministras Pirmininkas pažymi, kad Europai didžiausią iššūkį sudaro kylančios Azijos ekonomikos ir rinkos valdoma Šiaurės Amerika. Bet tiek kylantys Azijos ekonominiai milžinai (Kinija bei Indija), tiek Jungtinės Amerikos Valstijos yra ne tik milžiniškos ekonominės rinkos, bet ir vieningi politiniai dariniai – unitarinės ar federalinės valstybės.

Jų ekonominis lankstumas, dinamiškumas, atvirumas globaliai konkurencijai, kurių D. Cameronas pasigenda Europoje, yra nulemtas to, kad šios valstybės yra politiškai integralios, o ne todėl, kad jos būtų politiškai nevieningos ir susiskaldžiusios. Politinis integralumas nereiškia, kad viską turi nuspręsti vienas galingas politinis centras. Priešingai – Jungtinėse Amerikos Valstijose atskiros valstijos turi labai daug teisių ir atsakomybių, tačiau niekam nekyla abejonių ir dėl Vašingtono galių. Kai Europoje diskutuojame, kaip ekonomikos dinamiškumu, inovatyvumu, konkurencingumu neatsilikti nuo JAV ekonomikos, turime kelti klausimą ir kaip Europoje neatsilikti nuo JAV gebėjimo įgyvendinti vieningą politiką.

Lietuvos geopolitinis interesas – besivienijanti ar besiskirianti Europa?

D. Camerono kalba atspindi natūralią giliausios pasaulinės krizės paveiktos dalies Europos mąstymą: Europos vienijimosi pasekmė – Graikijos, Ispanijos, Italijos praeities ekonominį aplaidumą turi spręsti šiandieniniai Vokietijos, Didžiosios Britanijos ar Skandinavijos mokesčių mokėtojai.

Kaip sako Didžiosios Britanijos Premjeras: krizės paveiktoje Europoje – daugiau tokios pat politikos, kokia iki šiol buvo įgyvendinama, reiškia tik vieną, kad ir rezultatas bus toks pat – krizė tik gilės.

Tačiau D. Cameronas neatsako į vieną klausimą – ar daugiau to paties Europos mastu reiškia tolesnę stoką politinės integracijos (ką iki šiol matėme), ar perteklių politinės integracijos (dėl ko nerimauja visi nekenčiantieji Briuselio biurokratų)?

Lietuvoje mes privalome turėti aiškų atsakymą į šį klausimą, nes tai bus ateities Europos diskusijų karščiausia tema. Priešingai nei teigia D. Cameronas, kad esminis receptas sergančiai Europai – mažiau Europos, turime drąsiai sakyti, kad Europai reikia daugiau Europos. Kitaip sakant, sutikdami su Premjeru, kad Europai nebereikia to paties, turime omenyje, kad Europai trūksta politinės integracijos, o ne, kad jos yra per daug.

Lietuvos europinė politika – Rusijos sulaikymo strategija

Lietuva visose diskusijose dėl Europos ateities turi nepamiršti ir to, kad politinė Europos integracija yra ne tik dėsninga tolesnė tąsa to, kas pokario Europoje yra didžiulės politinės sėkmės istorija, ne tik todėl, kad Europos ekonominis konkurencingumas priklauso nuo Europos politinio dėmens efektyvumo ir integralumo, bet ir todėl, kad vieninga Europa yra gyvybinis, svarbiausias Lietuvos geopolitinis interesas.

Toks interesas kyla tik dėl vienos priežasties, kurios turime nebijoti atvirai įvardinti, – nenuspėjamos ir todėl grėsmingos Rusijos ateities bei jos per amžius nesikeičiančios strategijos išsaugoti geopolitinę įtaką rytinėje Baltijos jūros pakrantėje.

Todėl atmetus visus niuansus ir bandant įvardyti svarbiausius Lietuvos geopolitinius interesus, kurie turėtų lemti esminius sprendimus tiek Lietuvos vidaus, tiek ir užsienio bei europinėje politikoje, turėtume išryškinti tris esminius principus:

Pirmasis – Europos politinis vienijamasis yra ne tik dėsningas Europos raidos procesas, kuriam ne tik nereikia priešintis, bet jį reikia skatinti. Lietuvai politinis Europos vienijamasis ir Europos politinės galios stiprėjimas yra būtinas atsvaras nenuspėjamai Rusijos ateičiai.

Antrasis – Lietuvos organiškas, visiškas integravimasis tiek mąstymu, tiek infrastruktūra į vieningą europinę erdvę yra Lietuvos geopolitikos „alfa“ ir „omega“. Per šimtmečius Lietuva pirmą kartą priklauso vieningai Vakarų erdvei ir tai iš esmės keičia Lietuvos geopolitinę trajektoriją. Kuo giliau mes būsime Europoje, kuo daugiau Europos bus ir Europoje ir Lietuvoje, tuo mažiau Lietuvoje bus Rusijos. Dairytis per petį, nuogąstauti dėl tariamų integracijos pavojų, baimintis, kad susivieniję Vakarai išduos ir parduos mus už pigias dujas yra logiškai nepateisinama, nes jeigu nuogąstaujame, kad Kremlius bus ir Rytuose, ir Vakaruose, tai tokiu atveju belieka tik iš anksto nuleisti rankas.

Trečiasis Lietuvos geopolitinis tikslas – nelikti Europos pakraščiu. Erdvės tarp Lietuvos ir Rusijos – vadinamosios „Rytų kaimynystės“ – gravitacija Europos link yra gyvybinis Lietuvos interesas. Šios erdvės transformacija į integralią Europos dalį truks ilgai, gal net kelis dešimtmečius, iš mūsų reikalaus kantrybės, užsispyrimo ir lankstumo, bet rezultatas yra vertas pastangų – saugi erdvė pasibaigtų ne už 30 km nuo Vilniaus, bet gerokai toliau. Galų gale tai būtų ir reali pagalba Rusijai, niekaip negalinčiai išsipainioti iš postimperinių nostalgijų, revanšizmų ir nesusitaikymų su nauja realybe. Tokia Rytų kaimynystės gravitacija bus lėta, vingiuota ir chaotiška, bet Lietuva turi daryti viską, kad tokiai gravitacijai liktų atviros durys tiek Briuselyje, tiek ir Rytų kaimynystėje.

Šiandieninės politikos lyderių atsakomybė – Lietuvos geopolitinės strategijos aiškumas

D. Camerono kalba turi aiškų geopolitinį kodą: taip – bendrai rinkai, ne – bendrai politikai. Nors su tokiu kodu ir nesutinku, bet vertinu kalbos ir žinios aiškumą, kurio galima net ir sveikai pavydėti.
Lietuva turėjo aiškų geopolitinį kodą paskelbus Nepriklausomybę: narystė Europos Sąjungoje ir NATO. Kai šiuos strateginius tikslus pasiekėme, lyg ir pasimetėme – kartais atrodo, kad patys nebežinome, ko norime, ir tada pritariame visiems, kurie turi savo nuomonę – ir D. Cameronui, ir Angelai Merkel, nors jie gali kalbėti visai priešingus dalykus, arba kartojame trafaretines diplomatines frazes, kad mūsų visa geopolitika – geri santykiai su kaimynais, nors tie kaimynai mūsų pašonėje stato „Iskander“ raketas, kurios gali pasiekti tik Lietuvą ir dalį Lenkijos.

Šiandieninei politikų kartai tenka ne mažesnė atsakomybė nei 90-ųjų metų politikams – susitarti dėl Lietuvos esminių geopolitikos tikslų. Ir imtis juos nuosekliai įgyvendinti. Tada nebereikės blaškytis, aiškinantis, kodėl vienoje srityje mes už vieningą Europos rinką, kitoje srityje mes jau prieš. Nebereikės aiškinti, kokia Europa – vieninga ar palaida yra mūsų interesas. Ir nebereikės aiškintis, kodėl turime stengtis kiek galima greičiau tapti eurozonos nariais, kodėl mums reikia energetinių jungčių, elektros sistemų sinchronizacijos bei „Rail Baltica“.

Ateina metas kalbėti labai aiškiai ir aiškiai įvardyti savąjį lietuvišką geopolitinį kodą, kuris galbūt skirsis nuo D. Camerono britaniškojo kodo, bet kažkuo gali priminti pokario metais Konrado Adenauerio įvardytą „Jungtinių Europos Valstijų“ svajonę.