Algirdas Saudargas Zenekos nuotr.

www.bernardinai.lt 2013-01-25

Europarlamentaras Algirdas Saudargas jau kurį laiką domisi kalbos technologijomis. Jis primena ne tik apie glūdinčias tautines vertybes, bet ir perkelia diskusiją į tarpdisciplininį lygį, aiškindamas, kad, atėjus naujiems laikams, kalba turi prie jų prisitaikyti. Šiuo atveju tai reikštų, jog kalba turi tapti „raštinga“ ir skaitmeninėje epochoje.

„Bernardinai.lt“ jau yra spausdinę A. Saudargo tekstą, įsimenančiu pavadinimu „Fulgura Plango“. Šįkart siūlome pokalbį su europarlamentaru, kuris, tikimės, taip pat prisidės prie aiškinimų, kuo kalbos technologijos svarbios, kodėl reikia žengti daug svarbių žingsnių šia linkme.

Pradėdamas pasakojimą apie kalbos politiką, A. Saudargas tikina, kad tai – visų mūsų reikalas, nesvarbu, mokslininkas, verslininkas ar valdžios atstovas tai būtų. Negana to, jis priduria, kad nors Lietuvos mokslininkai yra ištyrę lietuvių kalbą ir pasiekę daug rezultatų, jų nepakanka kalbą perkeliant į skaitmeninę erdvę. Reikia kurti naują tarpdisciplininį mokslą, besiformuojantį kalbos, kompiuterijos, kognityvinių mokslų sandūroje.

A. Saudargas užsimena ir apie Memorandumą, jau rengiamą ir grindžiamą aktualia bei vertinga literatūra. Jis, anot europarlamentaro, turėtų atsakyti į daugelį šiuo metu kylančių klausimų ir prisidėti prie žinių platinimo. Svarbu paminėti ir tai, kad kurti kalbos technologijas finansavimas jau lyg ir skirtas, tačiau kažin ar yra žmonių, galinčių su kalbos technologijomis dirbti tokiu lygiu.

Taigi po tokio pristatymo norėtųsi pašnekėti ir apie pačią kalbą bei jos perkėlimą į skaitmeninę erdvę. Ne žodynų, bet tekstynų ir kalbos struktūros perkėlimą, kalbos daugiareikšmiškumo joje atspindėjimą. Klausėme A. Saudargo, ar tai būtina, kuo gresia delsimas. O gal mums apskritai to nereikia?

Ar kalbos perkėlimas į skaitmeninę erdvę yra būtina sąlyga kalbai išlikti?

Vienintelė analogija ir galimas palyginimas, kaip susigaudyti esamoje situacijoje – pažvelgti į praeitį. Reikia kelti klausimą, ką reiškia raštinga kalba? Juk tam tikros kalbos egzistuoja ir Amazonės džiunglėse, atrandamos gentys, kalbančios tokiomis kalbomis, kuriomis greta niekas nekalba.

19–20 a. tyrinėtojai, tokie kaip Levi Strauss, domėjosi šiais dalykais, klausė, ar tos kalbos vertingos, kiek vertingos. Mes patys taip pat kartais daugiau, o kartais mažiau vertinome savo kalbą, aiškinomės, kuri kalba vertingesnė, kuri mažiau vertinga. Šiandien kalbininkams ir filosofams yra visiškai aišku, kad kiekviena rasta kalba, kad ir kokioje epochoje gyventų ta gentis – akmens amžiuje ar dabar – yra vertinga, visavertė savo galimybėmis, tačiau klausimas išlieka, kiek ji yra išsiplėtojusi.

Žvelgiant į istoriją, visų pirma reikia turėti fonetinį raštą. Fonetinis raštas – kalbos fonetinė sandara, kurią jaučia kalbantysis ta kalba, tačiau neįsigilinantis į tai. Taigi tas fonetinis raštas turi būti distiliuotas iš šnekamosios kalbos, pagal ją sudėliojamos fonemos, sužymimos raidėmis.

Tas vyko ir lietuvių kalboje: buvo paimta lotyniška abėcėlė, kuri ir buvo pritaikyta prie lietuvių šnekamosios kalbos, ją pritaikant atsirado ir paukščiukai ant c, s, ir a, e, u, i nosinės. Visą šį procesą galima laikyti rašto atsiradimu.

Kas nutinka, kai abėcėlė yra pritaikoma kalbai? Iš principo kalba tampa raštinga. Noriu pasakyti, kad raštingumas, atsiradęs kaip technika ar technologija, kiekvieno žmogaus perkeliama į smegenis, kad jis galėtų rašyti ir bendrauti.

Kiekviena technika vystydavosi ir būdavo pritaikoma epochai, kaip Marshalas McLuhanas rašė, iš akustinės-garsinės erdvės mes pereiname į raštingą erdvę. Atėjus spaudos laikui, galima lengvai dauginti rašto darbus, visi gali mokytis skaityti. Visai kitokie uždaviniai kalbos puoselėjimui buvo, pavyzdžiui, viduramžiai, kai ir rankraščių, ir raštingų žmonių buvo mažai. Naujaisiais laikais spauda  tampa kiekvienam prieinama, kiekvienas gali skaityti, rašyti, atsiranda tauta, kalbiniu pagrindu susibūrusi bendruomenė. Jai jau prireikia mokytojų, rašytojų. Galima tegti, kad lietuvių tauta tapo raštinga per dvidešimt prieškario metų.

Tada atsirado ir trečias dalykas: raštinga bendruomenė susikūrė kalbą ir prieigą prie pasaulinės kultūros, taigi lietuviškai galime išmokti matematikos, chemijos, literatūros mokslų ar ko tik nori. Žingsnis po žingsnio jungiasi sąvokos, pinasi, ir jau kai žmogus išmoksta matematiką, gali operuoti tik formulėmis, jas užrašydamas. Visi jį supras, tačiau išmokti matematikos vien formulėmis – neįmanoma.

Taigi prieiname prie išvados, kad raštinga kalba – tai ne vien abėcėlė, reiškianti kalbos tapimą raštinga, tai – visos kalbinės bendruomenės reikalas. Štai dėl to ir mūsų kalbinės bendruomenės reikalas yra paklausti, kas vyksta su mūsų kalba šiuo metu, taip pat – pasirūpinti ja taip, kaip rūpinosi ankstesnės kartos?

Dabar, kai klausiame, ar būti skaitmeninėje erdvėje, ar nebūti, tai analogiškai galėtume klausti: ar verta būti raštinga kalba, ar neverta šiuo metu, skaitmeninių technologijų amžiuje?

Galima daryti prielaidą, kad kalba turi savo gyvenimą, vystosi kartu su bendruomenės pažanga, taigi neišvengiamai turi prisitaikyti ir prie skaitmeninės erdvės, į kurią jau persikėlė ir dalis bendruomenės gyvenimo?

Kalba nenumirs, tačiau pateks į kitas aplinkybes, nes jos keičiasi. Viso to pasekmės bus matyti vėliau. Vėl pasiremsiu pavyzdžiu, tarkime, atrandate naują gentį, kuri turi savo kalbą, tačiau šiai kalbai raštinga tapti jau nėra potencialo, nes ji numirs. Ja rūpinasi mokslininkai, kuriems įdomu užfiksuoti ją ir ištirti. O patys žmonės nebeturi motyvų, nes jiems būtų milžiniškas darbas pasiekti raštingumą. Kai nėra kritinės masės potencialo, tapti raštinga kalbai labai sunku, nes sugalvotas mokslininkų raštas neturi tokios galios kaip pačios bendruomenės sukurtas.

Tęsiant analogijas, norint pradėti naudoti raštą, reikia užauginti kalbą smegenyse, taigi rašto technologija yra įkeliama į smegenis. Kalbos technologijos – priešingas procesas: iš smegenų žinios turi būti perkeltos į technologijas.

Mes į skaitmeninę erdvę turime perkelti visą kalbos sandarą, visą senos, archajiškos, gerai ištirtos kalbos sandarą. Tai – labai plati mokslinė sritis, šiuo metu smarkiai besivystanti.

Kai pradėjau dirbti baigęs aukštąją mokyklą, atsirado pirmoji sintezuota kalba, galinti tarti angliškus ar rusiškus žodžius. Optimizmas buvo didžiulis, visi prognozavo, kad bus galima skaityti ir versti eilėraščius. Tačiau šių programų finansavimas buvo nutrauktas, nes laukiamų rezultatų technologijos nedavė.

Šiandien matome, kaip šios technologijos vėl plinta, vėl grįžta prie tų pačių uždavinių. Tačiau norint padaryti pažangą, reikia žinoti, kaip žmogaus smegenys sprendžia visus kalbos uždavinius. Taigi svarbus čia ne tiek turinys, o įgyvendinimo būdai. Nebūtinai kompiuterinės sistemos turi veikti taip, kaip veikia smegenys, reikia išnaudoti stipriąsias kompiuterio ypatybes.

Situacija čia panaši kaip su šachmatais. Tikėtasi, kad tai, ką žmogus mąsto, galima perkelti į kompiuterį. Tai truko labai ilgai, ir netgi šiandien negalime sakyti, kad atsirado pagal žmogaus smegenis veikiančios programos. Tačiau kompiuteriai ištobulėjo, padidėjo ir jų atmintis, ir skaičiavimo greitis, taigi dabar kompiuteriai gali sparčiai suskaičiuoti variantus ir viršija žmogaus galimybes. Tačiau pats kompiuteris kaip koks ekskavatorius: namo pats nepastatys, reikia, kad būtų statybininkai, architektai, žinantys, kaip tas namas statomas.

Statistiniai kalbos technologijų metodai davė neblogų rezultatų. Tačiau ar jie negali būti geresni? Tarkime, „Google“ vertėjas dirba statistiniais metodais, į mūsų kalbą šioje sistemoje neinvestuotas nė vienas doleris, taigi daugeliu atvejų rezultatus galima vertinti tik kaip žodžių kratinį. Į prancūzų ar ispanų kalbas kompanija šiek tiek investavo, taigi sutvarkė gramatiką tiek, kad bent padoriai atrodytų. Pas mus tai padarė Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai, kurie, panaudodami hibridinius metodus, naudojosi ir mašinų galimybėmis, ir, kiek pajėgė, perkėlė kalbos struktūrą.

Kalbos technologijos dažnai permetamos lingvistams, tačiau išties jos priklauso kognityvinių mokslų sričiai. Tai – neuromokslo, neurofiziologijos, psichologijos, kompiuterijos santalka, jų sankirtose besirandanti problematika, bandymas formalizuoti mąstymą, suprasti žmogaus proto mechanizmų veikimo principus.

Remiantis 2005–2006 m. Europos Komisijos duomenimis, mūsų žemynas šioje srityje atsilieka nuo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ar Japonijos. Daug lėšų į šiuos mokslus investuoja ir Kinija. O Lietuvoje apie juos visai nekalbama, nors yra pavienių žmonių, entuziastų, kurie skaito knygas, gilinasi...

Ar prie šių darbų gali prisidėti tik mokslo atstovai? Gal ir verslas būtų suinteresuotas vystyti tokias technologijas?

Kuriant tokias technologijas reikia daug darbo, mąstymo, intelektinių paslaugų, išmanymo, o tai man kelia didžiausią rūpestį. Mes vėl eilinį kartą sakome, kad problemas išspręs verslas. „Google“ nėra bloga kompanija, tačiau ji neinvestavo į mūsų kalbą nė centro, nes neturi intereso.

Tie, kurie rimtai dirba šia linkme, studijuoja ne tik kalbą, bet ir smegenis, kuria didelius projektus, dirba su kinų, vokiečių, prancūzų kalbomis, ir jie tikrai neateis ir neišspręs mūsų problemų. Kita vertus, kokia bus tų darbų kokybė? Jei savo kalbos technologijų nevaldysime patys, tai gausime tik trupinius nuo globalios rinkos stalo: kalba bus aprašyta pagal šablonus. Norint perkelti visą kalbą, reikia ją perkelti taisyklingą, atsižvelgti į visus kalbos turtus bei daugiareikšmiškumą.

Taigi nei verslas, nei mokslas atskirai to neišspręs, nes nė vienas jų neaprėpia visko, kiekvienas dirba sau ir nori gauti rezultatus savo sričiai.

Be to, skaitmeninimas yra utilitarinis savo patirtimi. Juk skaitmeninė erdvė savo logika priešinasi sudėtingiems dalykams. Ar galima visą kalbos struktūrą, žodžių vienareikšmiškumą bei daugiareikšmiškumą sutalpinti į ontologijas?

Kalboje yra labai daug sluoksnių: ryškūs įvairūs kalbėjimo būdai, žargonai, įvairios kalbėsenos tarp įvairių sričių specialistų, uždaros kalbinės erdvės, kuriose kiekvienas kalba taip, kad greičiau vienas kitą suprastų. Daugiau ar mažiau jie vartoja vienareikšmius žodžius. Tarkime, lietuvių kalboje turime gražių matematikai skirtų žodžių, tokių kaip įžambinė, įstrižainė... Daugelyje kitų kalbų šie pavadinimai yra graikiški, ir įžambinė, pavyzdžiui, yra vadinama hipotenuze.

Matematikai, kaip mokslui, jokio skirtumo, kaip ta įžambiai einanti kraštinė bus pavadinta, tačiau mokantis matematikos, įsisavinant ją, labai svarbu paaiškinti, kad hipotenuzė yra įžambinė, nes joks mokinys be vadinamosios kasdienės plotmės supratimo, ką vadinu gimtąja kultūra, negali suprasti šių dalykų. Grįžtant prie matematikos sąvokų, matyti, kad kiekviena sritis yra tarsi uždara sistema, kurioje veikia logika. Taigi prieiname prie išvados, kad ontologijos yra loginės salos, kuriose žodžiai tampa terminais.

Klausimas, kiek kultūros mes galime įdėti į tas skaitmenines ontologijas? Čia, kaip ir teisėje, reikia nustatyti terminus, o tada spręsti daugiareikšmiškumo klausimus. Nemanau, kad turime reikalauti ar laukti iš mašinos, kad ji pradėtų interpretuoti kalbą, tačiau jei į ją bus perkeltos visos formos, bus pasinaudota visomis galimybėmis ją aprašyti, tai tam kartui ji pateiks visas interpretacijas ir visus galimus variantus. Tokia mašina galės versti ontologizuotus tekstus, kur terminai nėra daugiareikšmiai. Aišku, jei ji turės ir polisemijos aprašą, perkeltinių prasmių, metaforų aprašymus, tai galės tinkamai pasinaudoti ir jais. Daugiareikšmiškumą irgi galime užkoduoti. Užkodavimas, aišku, neišsems viso kalbos gyvastingumo, tačiau įsiskverbti į kalbos struktūrą reikia kuo giliau, antraip mūsų gimtoji kalba taps kitų ontologijų tarnaite, bus aprašyta tik vienareikšmiais terminais.

Galbūt reikėtų ne savo ontologijas kurti, o jas versti. Pasaulio šalys tai jau daro. Angliškas ontologijas verčia olandai, vokiečiai, kiti. Kai šio klausimo paklausi lietuvių, jie sako, darantys kažkokią ontologiją. Ką galima pasakyt? Darykit, tačiau tai bus tik vaikų žaidimai.

Turi vykti terminologinis darbas, panašiai kaip šiuo metu veikia Europos Sąjungos dokumentų rengimas. Reikia, kad kiekvienas terminas būtų aiškus. Anksčiau ar vėliau tai ateis ir pas mus, reikia rengtis. Reikės daug mūsų kalba kalbančių specialistų, jų specifinio išmanymo, juk norint suprasti, kas parašyta ontologijoje, reikės gimtosios kalbos prieigos.

Tam mes turime parengti bendruomenę, atkreipti jos dėmesį. Ji turi suprasti, kad to reikia, investuoti savo valią, intelektą ir pastangas, rengti atitinkamų sričių specialistus. Juk mes galime skatinti ne tik lazerių, nanotechnologijų ar panašius mokslus, bet ir tuos, kurie yra svarbūs mūsų labui.

Gal mes turime atsisakyti ambicijos skaitmeninti lietuvių kalbą, suvokti, kad tai yra kalba, kuri tam tikru laikotarpiu davė tam tikrų rezultatų, o dabar vaikus reikia mokyti perspektyvesnių kalbų, kad jie nesijaustų prastai toje erdvėje? Kam investuoti didelius pinigus į skaitmeninimą, jei patys nemanome, kad tai – vertybė?

Tai – klausimas, kurį dažnai formuluoju sau retoriškai. Būtų galima imtis kalbos politikos, kultūros politikos, tačiau tokiu atveju reikia atmesti į šalį kylančias emocijas.

Tarkime, anglų kalba kaip gimtąja kalbančių žmonių pasaulyje nedaugėja. Tačiau ji įsitvirtinusi kaip ligua franca, kalba, vartojama prekybai, deryboms, susitarimams. Taip ji ontologizuojasi, nes tampa skurdi, vienareikšmė, taigi žmonės, vartodami ją kaip lingua franca, kalba štampais, ir niekas nepradeda kalbėti ja taip kaip tikras britas, kuriam anglų kalba kaip gimtoji. Taigi yra gimtosios kalbos ir kalbos, skirtos tarptautiniam bendravimui. Tai – skirtingos kalbos, taigi noras prie to pereiti ir Lietuvoje yra praktiškai neįgyvendinamas.

Juokais galima sakyti, kad tai būtų tarsi perėjimas prie euro.

Verta pagalvoti, koks skausmingas būtų toks perėjimas visuomenei. Ne viena karta turėtų pasikeisti, kol tai įvyktų. O jei įvyktų, tai kelio atgal nebebūtų. Tokių precedentų, kad kalba būtų taip nuleidžiama iš viršaus nėra, yra priešingai.

Pažiūrėkime, kas šiandien vyksta Airijoje? Ji baigia prarasti savo kalbą, nors ja kaip gimtąja dar yra kalbančiųjų. Ji –oficiali ES kalba, tačiau niekur negirdėjau jos verčiant. Iš tokios būsenos sunkiai sekasi sugrįžti. Vieninteliams žydams pavyko. Tam tikra prasme jų kalba atkurta dirbtinai. Ji prigijo šeimose, taigi ten jau auga naujoji karta, kalbanti hebrajų kalba kaip savo gimtąja. Dažniausiai bendruomenė priešinasi dirbtiniam kalbos įvedimui, vadinasi, mes esame „pasmerkti“ savo gimtajai kalbai, arba, kaip sakau, „pašvęsti“.

Andrius Navickas, Kristina Urbaitytė