Paskambinus į E.Miliūno studiją Kaune, architektas, neslėpdamas, kas jį ištiko, paklausė: "Ar žinote, kad nevaldau pusės savo kūno ir negaliu judėti? Nežinau, ar galėsiu ilgai kalbėti."

Talentingas architektas E.Miliūnas dar suspėjo dalyvauti vos ne šimtmečio statybomis tapusios "Žalgirio" arenos - savo kūrinio -  atidaryme. Netrukus jį ištiko insultas. Daugiau nei metus jis didvyriškai grumiasi su liga. Net apsigyveno savo kūrybinėje studijoje, kad galėtų dalyvauti kūrybos procese ir patarti jauniems kolegoms. Taip dirbdamas stengiasi įrodyti ligai, kad lengvai nepasiduos.

Dėl "Žalgirio" arenos valdininkai gana ilgai ginčijosi, kur mieste turi būti pastatyti nauji sporto ir kultūros rūmai, nes senoji Kauno sporto halė neatitiko Eurolygos keliamų techninių reikalavimų.

Architekto E.Miliūno studija laimėjo tuomet numatytų sporto rūmų Kalniečių parke konkursą ir įgijo teisę rengti projektą. Tačiau vėliau nutrūko jo finansavimas, šios vietos buvo atsisakyta. 2004 metais po ilgų diskusijų "Žalgirio" areną nuspręsta statyti Nemuno saloje. 2011 m. rugpjūčio 18 d. ji iškilmingai atidaryta. Tai dabar didžiausia sporto ir kultūros arena Baltijos šalyse. 2012 m. spalio 28 d. ją aplankė milijonasis lankytojas.

E.Miliūnas LŽ mielai praskleidė savo kūrybinio gyvenimo užkulisius.

- Ginčai dėl arenos statybos vietos projektuojant statinį turbūt kėlė daug įtampos?
- Beveik kiekvienas projektas, kol pasiekiamas galutinis rezultatas, pareikalauja daug laiko ir nervų. "Žalgirio" arena - ne išimtis.

- Kaip sutikote žinią, kad esate apdovanotas Nacionaline premija, anot komisijos, už konceptualių architektūros erdvių suvokimą, už šiuolaikinių visuomenei reikšmingų pastatų sukūrimą?
- Dabar mano toks amžius, kad panašūs išskirtiniai įvykiai gyvenime vis mažiau lemia. Į tai žvelgiu gana filosofiškai. Man emociškai stipresni ir labiau jaudinantys yra paprasti ir gyvenimiški dalykai. Labiau rūpi studijos jaunųjų architektų darbai - kaip jiems sekasi įgyvendinti naujus projektus, su kokiais sunkumais jie susiduria.

Jeigu būčiau jaunas, viskas būtų kitaip. Tikrai labiau džiaugčiausi net ir mažiausia savo kūrybos pergale. Atėjo toks metas, kai tai, kas buvo svarbu anksčiau, dabar - nebe taip.

Karjera įsuko savaime

- Ar gyvenime jums buvo svarbu siekti karjeros?
- Nuo jaunystės patiko architektūra ir norėjau būti architektu (E.Miliūnas 1975 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), įgijo architekto specialybę, - aut.). Kai studijavau, apie nieką kitą daugiau nė negalvojau. Kas ta kaprizingoji panelė karjera, neturėjau jokio supratimo.

Ji pati savaime mane įsuko. Galbūt esu ne pats blogiausias (šioje vietoje pirmą kartą smagiau šyptelėjo, - aut.). Nieko ypatingo savo darbe negalėčiau išskirti. Kai dirbu, atiduodu daug jėgų ir dalelę širdies. Tuo metu atrodo, kad tas darbas yra pats svarbiausias ir reikšmingiausias. Kūryboje iš anksto sunku nuspėti, koks bus galutinis rezultatas. Taip atsitiko ir statant "Žalgirio" areną.

Apie laimę

- Kaip reagavo jūsų šeima, kai jums buvo paskirta Nacionalinė premija?
- Su žmona esu išsiskyręs gana seniai, tačiau iki šiol draugiškai bendraujame. Šiuo požiūriu viskas yra gerai.

Manau, dauguma architektų taip pasinėrę į savo darbą, kad šeima atsiduria lyg ir antroje vietoje. Taip atsitiko ir man.

Tikriausiai nieko nepapiktinsiu, jei pasakysiu seną anekdotą apie architektus. Grįžta architektas namo ir sako žmonai, kad buvo pas meilužę. Meilužei - kad buvo pas žmoną. O pats nueina į dirbtuvę projektuoti. Mes, architektai, esame kaip aktoriai, atsidavę savo profesijai. Mėgstu savo darbą.

- Tikriausiai buvote geras tėvas, jeigu jūsų sūnus Vytautas pasirinko architekto profesiją. Tikėtina ir tai, kad esate laimingas, galėdamas sūnui perduoti savo profesines žinias?
- Sūnus Vytautas pats pasirinko tokią pačią profesiją. Šiuo atžvilgiu jam nedariau jokio spaudimo. Jis dirba kartu su manimi studijoje.

Kalbant apie laimę, man būtų sunku tą jausmą glaustai įvardyti (šypsosi). Laimės sąvoka yra labai sąlyginė. Kas vienam laimė, kitam gali būti priešingai. Tęsdamas šią temą norėčiau pacituoti savo gero draugo ir bendraminčio architekto Algimanto Kančo senelio, dramaturgo Juozo Gružo žodžius, kurie lakoniškai užrašyti ant jo paminklo Petrašiūnų kapinėse: "Laimingas - tai aš."

Tam tikra prasme galiu pasakyti, kad esu laimingas, nes visko, ką dariau gyvenime, siekiau pats, viską dariau iš meilės, savęs nekankindamas.

- Kolegos apie jus atsiliepė kaip apie nepaprastai kilnios širdies žmogų, kuriam likimas nepagailėjo talento.
- Nežinau, kaip tai atrodo iš šalies, bet man bendravimas su žmonėmis yra svarbiausia kūrybos dalis. Manau, ne vienas toks esu.

Kūrybos laisvė

- Atskleiskite paslaptį, ką labiausiai norėjote perduoti jauniesiems architektams, kurie dirba su jumis, taip pat ir sūnui?
- Man visada buvo svarbu, kad siekdamas savo tikslo neužgožčiau kitų kūrybingų žmonių ir jiems nepakenkčiau.

Kadangi su sūnumi abu esame architektai, norėjau, kad kurdamas jis jaustųsi laisvas nuo mano praeities ir jo nevaržytų mano įtaka bei padėtis visuomenėje. Jis pats turėjo ieškoti savo kūrybos kelio. Šeimoje ta pati profesija daug duoda, bet ir labai varžo.

Labiausiai troškau neriboti sūnaus kūrybos laisvės. Tačiau vargu ar pavyko tai padaryti. Sūnų tam tikra prasme vis tiek varžė mano gyvenimas.

Žmogus architektūroje

- Kai sustiprėsite ir jėgos leis vėl dirbti, ką norėtumėte projektuoti?
- Į tai sudėtinga atsakyti. Dabar projektuoju savo ligą (šyptelėjo). Man gyvenime daug svarbiau buvo ne pati architektūra, bet kaip žmogus jaučiasi architektūroje. Nuo jaunystės kūryboje nuolat ieškojau žmogaus būties prasmės. Nesu filosofas, bet filosofuoti man visada patiko, ypač dabar, kai pusė mano kūno paralyžiuota. Nepraradau kalbos dovanos. Vadovavimą savo studijai perdaviau jauniems ir gabiems. Jiems galiu tik patarti. Visiškai nenutolau nuo profesijos, ir tai man padeda gyventi.

Visada patiko skaityti filosofines knygas, gerą grožinę literatūrą.

Dabar daug mąstau apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Per tuos dvidešimt nepriklausomybės metų, kai esame laisvi, pribrendo laikas mums visiems atsakyti į klausimą, ką mes padarėme per tuos metus, kad geriau gyventume.

Kitos gyvenimo spalvos

- Kadangi mėgstate filosofuoti, gal kada nors mėginote savo mintis užrašyti?
- Savo mintis nėra lengva užrašyti, tuo labiau jausmus. Tai ne mano sritis. Kartą mėginau rašyti, bet mintys tarsi sustingo ir išnyko. Tad knygos nė nepradėjau rašyti. Tačiau mąstyti nesilioviau.

Apskritai sakant, jeigu apie architektūrą galima papasakoti žodžiais, tokia architektūra yra paviršutinė.

- Nors pastaraisiais metais likimas jūsų nelepino, tačiau nenusiminėte ir atradote kitų gyvenimo spalvų?
- Tikra tiesa, mano gyvenimas pasisuko visiškai kitu kampu. Jis visada buvo įdomus, o dabar tapo dar įdomesnis. Įvykę pokyčiai, ko gero, man yra pozityvūs. Liga, kuri pasičiupo, stipriai suvaržė veiksmus, bet jokiu būdu neapribojo mąstymo.

Sulauktų mamos pagyrimo

- Jūs nieko nepasakojote apie savo tėvus ir senelius.
- Mūsų giminėje nebuvo architektų. Tėvelis buvo melioratorius, o mama - bibliotekininkė. Ji buvo uoli knygų mylėtoja. Namie turėjo sukaupusi didelę biblioteką. Mama buvo kūrybinga ir aktyvi moteris, puikiai piešė. Beje, tėvų seniai nebėra.

Mama retai kada mane girdavo. Tikriausiai šį kartą, kai mane apdovanojo Nacionaline premija, ji tai padarytų...

Kūrybinė draugystė

- Manoma, kad architektai tarp savęs varžosi ir retai kada būna geri draugai. Jūs bendraujate su dramaturgo J.Grušo anūku, žinomu architektu A.Kanču. Kuo savita jūsų kūrybinė draugystė?
- A.Kančas man labai daug morališkai padėjo, kai projektavau Mykolo Žilinsko dailės galeriją (pastatyta 1989 m.), tada teko įveikti kai kurias problemas. Jo patarimai buvo labai svarbūs.

Algimantas yra iš tų žmonių, kuriam svetimas egoizmo jausmas. Šis bruožas gana dažnai nutolina net pačius geriausius draugus. Manau, kad žmogiškąsias savybes jis paveldėjo iš savo talentingojo senelio.

Mūsų vyriška draugystė paremta profesiniu pagrindu, abu panašiai mąstome apie architektūrą ir gyvenimą. Algimantas visur regi pozityvius dalykus. Šia prasme esame gana artimi.

- Ar moterys tinka jums į draugystę?
- Kuriantys žmonės yra emocingi. Manau, moteris yra kūrybos įkvėpėja, ji skatina tobulėti ir geriau pažinti pasaulį.

- Ar šiuo metu šalia jūsų yra ta geroji fėja, kuri padeda nugalėti sunkią ligą?
- Esu laimingas, kad turiu gerą kolegę ir draugę architektę Dalią Paulauskienę. Ji šalia manęs beveik visą laiką ir man daug padeda. Nesu vienišas ir paliktas be globos.

- Minėjote, kad jums pavyko pačiupti laimę už uodegos. Ką galite pasakyti apie gyvenimo prasmę?
- Tikiuosi dar pagyventi ir kol kas nesakau, kad atėjo mano gyvenimo pabaiga (šypsosi). Gyvenimas yra nepaprastai įdomus, kaskart vis stebinantis ir džiuginantis savo sudėtingumu bei paslaptingumu. Gyvenimas yra begalinis. Jame gali išsitekti kiekvienas iš mūsų.

- Ko daugiau buvo jūsų gyvenime - sudėtingumo ar paslapties?
- Paslapties. Kuo daugiau pasisekdavo įminti paslapčių, tuo daugiau jų atsirasdavo.

- Linkime sėkmingai įveikti ligos paslaptį ir greičiau pasveikti.

Architekto E.Miliūno įgyvendinti projektai:

Mykolo Žilinsko dailės galerija Kaune.
Prekybos centrai "Kalniečiai" ir "Rėda" Kaune.
Paminklai tremtiniams Rokiškyje ir 1941 metų birželio sukilėliams Kaune.
Kotryniečių vienuolynas ir Šv. Dvasios bažnyčia Kaune.
Šiaulių ir Kauno "Žalgirio" arenos.