Televizoriaus ekrane kartą išvydau ir savo pažįstamą Vilniaus Žvėryno politiką Liudviką Ragauskį, teigiantį, jog būsimos valdžios neabejotinai turėtų atsižvelgti į tautos balsą, nepritariantį atominei energetikai.

Pagrindinis statistikos reikalavimas yra duomenų aibės korektiškumas. Referendumo dėl atominės energetikos atveju duomenų bazei to korektiškumo pritrūko. Pritariantys atominei energetikai ir vyriausybės planams referendumą laikė tokių politikierių kaip buvęs Seimo narys Vidmantas Žiemelis primestu žaidimu ir nesiruošė jame dalyvauti. Todėl turėtume atsižvelgti ir į balsą tų, kurie balsavime nedalyvavo.

Neketinusius dalyvauti referendume žmones sutrikdė ir sumaištį sukėlė Algimanto Čekuolio balsas, kviečiantis pasisakyti už savo atominę elektrinę. Jeigu didesnė dalis pasisakiusiųjų „už“ nebūtų ėmę biuletenių, referendumas nebūtų įvykęs. Ir tai atspindėtų daugumos žmonių nuomonę.

Tačiau suveikė kryptingos Vyriausiosios rinkimų komisijos pastangos, kad referendume dalyvautų kuo daugiau žmonių. Kaip kitaip vertinti tai, kad biuleteniai abiem balsavimams buvo pasirašomi tame pačiame lape, ir referendumui netgi skirta pirmoji grafa? Jei būtų norima balsavimo procedūrą organizuoti nešališkai, rinkimų apylinkėse turėjo būti pastatyti atskiri stalai ir urnos, ar bent jau atskiri pasirašymo lapai. Visa tai sudėję, galime sakyti, jog nėra pagrindo pasisakiusiųjų „prieš“ balsų persvarą kategoriškai laikyti „tautos nuomone“.

Beje, per pastarąsias savaites LRT radijo klausytojų, ypač moterų, telefoniniai balsai aistringai gynė V. Uspaskichą, kurį „išrinko tauta“. 29 mandatai Seime, gauti Darbo partijos, sudaro apie 20,5% „tautos išrinktųjų“, o jei atmestumėme kalėjimuose ir pakampėse nupirktus balsus, tai neliktų ir tiek. Skaičiuojant nuo visų balsavimo teisę turinčių Lietuvos žmonių, jų beliktų vos 10%. Taigi dešimt procentų - dar ne visa tauta. Be to, tauta gal nepražūtų ir be tų dešimties.

Autorius yra geologijos ir mineralogijos mokslų daktaras.