Gintautas Mažeikis. Slenkantis vienmatiškėjimas

lrt.lt, 2025 10 13

Vienybės, lygybės ir brolybės reikalavimai turi ne tik gražiąją, bet ir blogąją, nuodingą pusę. Dar George`as Orwellas pastebėjo, kad bloga lygybė yra prievartinis visų sulyginimas, kai viskam vadovauja patys lygiausi – autoritariniai vadai: jie paskirsto išteklius, nuomones ir prievartą.

lrt.lt

Brolybė turi ir savo nusikalstamo pasaulio charakterį: visi susieti tuo pačiu nusikaltimu, krauju ir jau iš tokios brolijos sunku ištrūkti.

Jei tautos vienybė yra kuriama siekiant nuodingos lygybės ir brolybės, tada užgimsta ir pradeda augti totalitarinė visuomenė. Lietuvoje mes dar tik matome lygiausios lygybės ir teisingiausio teisingumo burbuliukus bei norą autoritariškai, ideologiškai valdyti. Mūsų būsimieji autokratai tik sirpsta, kai kaimyninėse šalyse jie arba visuomenę traiško, kaip Baltarusijoje ar Rusijoje, ar tik dar labiau spaudžia, kaip Vengrijoje, Slovakijoje, ar pradeda spausti, kaip JAV ir Lenkijoje. Lietuviškas autoritarizmas vis dar išlieka banalus: svainystė, valdžios garbinimas, nepakanta laisvai žiniasklaidai ir intelektualams.

Žmogaus ir visuomenės vienmatiškumas kyla iš banalaus vienodėjimo, kai žmonės paklūsta supaprastintai ideologijos ar vado tvarkai ir pradeda niekinti įvairovę. Šiandien tam padeda ir didieji prekybos centrai, kurie ir kuria minią, masę. Tradiciškai augantys autoritariniai režimai pirma atakuoja politinius oponentus, vėliau intelektualus ir žydus, nesuprantamą meną, paskui negalią turinčius asmenis, pakeliui persekiojami LGBTQ+ bendruomenės nariai ir pan. Apie tai plačiai kalbėjo Herbertas Marcuse, kurio knyga „Vienmatis žmogus“ jau seniai išversta į lietuvių kalbą, vertėjas Kęstas Kirtiklis.

Represinis, agresyvus vienmatiškumas dažniausiai slepiasi po kauke, kuri skelbiasi ginanti tautietį, darbininką ar pensininką iš provincijos. Kalbos supaprastinimas, išsilavinimo menkinimas, liaudiškumo iliuzija, menama lygybė, šeimos ir Bažnyčios supaprastinimas iki elementarių santykių, kitos propagandinės priemonės naudojamos prieš žmonių santykių ir kultūros įvairovę, alternatyvų gausą ir sudėtingumą. Tai idealus įsivaizduojamas herojus, kurį ir skelbiasi apginsiąs lygiausias iš lygiausių lyderis. Dažniausiai kovos lauku pasirenkama pirma kultūra, vėliau saugumas ir bankininkystė. Šis lyderis gali būti ir vienas vadas, ir kolektyvinis politinis biuras. Lietuvoje matome visas šias tendencijas viename pyrage – vyriausybėje, jos koalicijoje.

Minėta Marcusės knyga stokoja įvairovės paaiškinimo. O įvairovė būna ne tik horizontali: tautybės ir kalbos, rasės ir lytys, socialinės grupės pagal pajamas ar pagal amžių. Įvairovė būna ir vertikali, išaukštinta pagal savo stilius, formas ir meniškumą. Būtent aukštoji, kupina alternatyvų kultūra ir rodo valstybės civilizuotumą, pagal tai ją pripažįsta išsilavinęs pasaulis. Tačiau įvairovės gausėjimas, ne tik horizontalios, bet ir aukštosios, griauna banalią, propagandinę tautos vienybės viziją. Lietuva tampa pernelyg sudėtinga, gyva savo įvairove ir kultūros pasiekimais, todėl banaliems lyderiams ir norisi ją nuslopinti, supaprastinti ir tam tinka ideologija, neva ministrai yra su tauta, kuri asocijuojama su išpūstu vidutinio žmogaus iš provincijos paveikslu.

Tai, kas dabar vyksta Lietuvos kultūros politikoje, yra krizė, kurios svarbiausias bruožas yra valdančiosios koalicijos nusiteikimas puoselėti banalią vienmatę kultūrą ir vienmatę tautą. Vienmatės represinės visuomenės kūrimas prasideda įvedant tvarką spaudoje, įvardijant naujus visuomenės priešus, užvaldant valstybės saugumo organus, kurie turi persekioti priešus ir mobilizuoti tautą išorinei grėsmei atremti. Kultūros ministerijos užėmimas gali paskatinti „Nemuno aušrą“ perimti visuomeninio transliuotojo LRT valdymą ir Medijų rėmimo fondo kontrolę, kas vėliau taptų platforma priešų vaizdui konstruoti ir cenzūrai.

Tačiau neturėtume perdėti grėsmės: valdančioji Socialdemokratų partija niekados nebuvo naivi, kai kalbama apie svarbiausias valstybės institucijas ir savo interesus. Manau, kad nors būtent Socialdemokratų partija, o ne „Nemuno aušra“ yra atsakinga už esamą krizę kultūros sektoriuje, tai dar ne tokia didelė krizė, kuria tinkamai galėtų pasinaudoti Maskovija. Visa dar įmanoma sureguliuoti derybomis, tikromis, o ne dabartinėmis imitacinėmis. Lietuva labai toli pažengė nepriklausomybės metais ir būtų nepriimtina sugriauti dabartinius pasiekimus ir ateitį siekiant, Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus žodžiais tariant, „Kalvio Ignoto teisybės“.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ