Gintautas Mažeikis. Postamerika: Tamsiosios apšvietos kontrrevoliucija JAV

lrt.lt, 2025 03 03

Gali būti, kad tai tik įdomi, plačiai svarstoma sąmokslo teorija. Prieš porą mėnesių rašiau apie Donaldo Trumpo MAGA (angl. Make America Great Again, „Padaryk Ameriką vėl didingą“) grupuotės prieštaravimus su kita grupuote „20“, kuriai vadovauja vienas JAV konservatyvaus libertarizmo lyderių verslininkas, Silicio slėnio milijonierius Peteris Thielis. Jo suburti milijonieriai ir milijardieriai norėtų padaryti JAV korporacijų valdoma politine organizacija. 

lrt.lt

P. Thielis ne tik finansavo ir iš politinės nebūties iškėlė dabartinį viceprezidentą J. D. Vance‘ą, įsitikinusį kataliką, dominikoniškos tikėjimo doktrinos sekėją ir pradžioje negailestingą D. Trumpo kritiką, bet ir radikalų „Postamerikos“ ideologą Curtisą Yarviną, apie kurį ir kalbėsiu šiame straipsnyje.

 

Dabar Thielio ir Yarvino temą jau svarsto daugelis pasaulio analitikų, vertindami, kiek jų idėjos yra realios, o kiek visa ši istorija yra sąmokslo teorija. Manau, šioje istorijoje yra ir veiklios konspiracijos, ir realios praktikos, bet kiek ir ko, gali papasakoti tik P. Thielis. O Elonas Muskas, kuris rodomas kone kaip JAV šėtonas, šioje istorijoje yra P. Thielio draugas, sekėjas, ne ideologas.

 

C. Yarvinas būtų likęs nežinomu savamoksliu filosofu, utopistu, postmoderniu renesanso utopisto Tommaso Campanellos „Saulės miesto“ sekėju, jei nebūtų finansuojamas P. Thielio. C. Yarvinas pagrindines savo idėjas svarstė su P. Thieliu jau apie 2007 metus, kai pradėjo plėtoti Tamsiosios apšvietos judėjimą, į kurį įsitraukęs britų filosofas Nickas Landas paskelbė to paties pavadinimo monografiją (2022 metais).

 

C. Yarvinas savo vizijas plėtoja įvairiuose tekstuose, korporacinio neofašizmo judėjime ir bandydamas daryti įtaką turtingiems Silicio slėnio oligarchams, kurie jį ir finansuoja. P. Thielis, pradžioje klasikinis konservatyvusis libertaras, neigęs valstybę ir gynęs korporacijas, persismelkė „Tamsiosios apšvietos“ idėjomis, rėmė jas ir panašias idėjas aiškino J. D. Vance‘ui ir kandidatui į prezidentus D. Trumpui dar iki 2016 metų.

 

Tik mums nereikėtų perdėti C. Yarvino ir jo grupuotės, įskaitant N. Landą, idėjų įtakos. Veikiausiai pradžioje tai atrodė kaip dar vienas Matricos žaidimas, be to J. D. Vance‘as tuo metu gilinosi į katalikišką misticizmą. Tačiau Tamsiosios apšvietos arba Kontrapšvietos idėja ne prieštarauja katalikiškam misticizmui, o priešingai, jį remia: nes dominikonų doktrina, sietina dar su Tomo Akviniečio filosofija, prieštarauja tam, ką teigė Apšvietos mąstytojai Jeanas-Jacques‘as Rousseau ar Immanuelis Kantas.

 

Taigi, dominikonas tėvas Harry Stephanas, mokęs J. D. Vance‘ą medituoti, parengė jį kaip derlingą dirvą beprotiškoms C. Yarvino idėjoms. O D. Trumpas bent iš dalies pripažino libertaraus konservatizmo doktriną pralaimėjęs 2020 metų rinkimus, kai iš keršto užsidegė noru sunaikinti JAV giluminę valstybę, jos biurokratinį, teisinį ir saugumo aparatą.

 

Taigi, šiandien Kontrapšvietos laikui pribrendo ir C. Yarvinas, jo korporacinių neofašistų grupuotė, ėmėsi savo tamsaus darbo: sunaikinti JAV didžiųjų korporacijų labui. Tik nereikia painioti nacionalfašistų su korporaciniu fašizmu. Pirmi remiasi tautos idėja, antri – kapitalo ir techninės pažangos ir neigia tautiškumą.

 

C. Yarvinas šiandien jau tapo ne tik korporacinio neofašizmo, bet ir postmodernaus feodalizmo ideologu, neigiančiu demokratiją kaip santvarką. Jis atmeta Apšvietos idealus ir kviečia kurti Postameriką, kuri nauju būdu grįžtų į būklę iki 1775 metų revoliucijos, kai buvo įkurtos nepriklausomos JAV. Tuo tikslu reikia sugriauti dabartinę JAV santvarką, susilpninti ar sugriauti Vakarų šalių, NATO aljansus. Jis kviečia surengti radikaliausią istorijoje Kontrapšvietos kontrrevoliuciją, dvigubo neigimo būdu ir prievarta pasukant žmonijos istoriją kita linkme.

 

Galima būtų C. Yarviną laikyti psichiniu ligoniu, prasimaniusiu būti neregimu tamsos karaliumi, ketinančiu užkariauti planetą. Ir tame būtų daug tiesos, jei ne tai, kad jis vadovaujasi naujai permąstyta Vladimiro Lenino revoliucijos teorija, turi savo didelį draugų ratą, jų kapitalą ir įtaką Baltuosiuose rūmuose. Jis žaidžia metodologijas, strategijas, siūlo atskirus žingsnius, renka tarptautinius pavyzdžius, kaip tai padaryti.

 

Jis siūlo D. Trumpui, ne tiesiogiai, o per P. Thielio grupuotę, kad reikia pradėti nuo JAV mobilizacijos stambiems tarptautiniams konfliktams suvaldyti, pasiekti pergalę tam, kad įgautų dar daugiau galios, kuri reikalinga JAV giluminei valstybei, įvairioms teisinėms ir galios institucijoms užgrobti ar silpninti ir sunaikinti.

 

Matėme, kaip šios ideologijos vedami E. Muskas ir J. D. Vance‘as atvirai palaikė kraštutinių dešiniųjų partiją „Alternatyva Vokietijai“ ką tik įvykusiuose Vokietijos rinkimuose. Kitas galimas tikslas yra Ukrainos, kaip Vakarų demokratijos projekto, sunaikinimas.

 

Kas yra Kontrapšvietos kontrrevoliucija? Apšvietos laikotarpiu vadinamas ne pedagogikos ar mokyklų reformos laikas, o 18 amžiaus progresyvios idėjos apie trijų valdžios šakų padalijimą ir racionalios, mokslu pagrįstos politinės diskusijos būtinybę, normatyvumą ir biurokratiją. Trys nepriklausomos valdžios šakos yra įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teismai, tik vėliau prijungta žiniasklaida arba žodžio laisvė.

 

I. Kantas teigė, kad Apšvietos sąlyga yra brandaus racionalaus proto gebėjimas pačiam spręsti, atmetant išorinę manipuliaciją. Visa tai kartu sudėjus ir yra Apšvieta. O Kontrapšvieta yra valdžios šakų nepriklausomybės panaikinimas: visos jos turi priklausyti nuo aukščiausio diktatoriaus arba korporacijos vadovo: ir teismai, ir žiniasklaida, ir jo potvarkius vykdančios institucijos.

 

Todėl D. Trumpas turi tapti bent jau įsivaizduojamu JAV karaliumi. Atitinkamai, C. Yarvinas, kaip ir P. Thielis, netiki „brandžia asmenybe“, kuri gali ką nors pati spręsti. Manoma, kad dauguma JAV piliečių yra Matricos elementai, kuriais sistema kaip nori manipuliuoja, kurie neturi nei galios, nei noro, nei gebėjimų pasipriešinti. Brandžios asmenybės yra tik iliuzija, I. Kanto sukurtas fantomas.

 

Kontrrevoliucija yra vadinamas valstybės perversmas, kuris vadovaujasi radikalizuota senove: naujaisiais viduriniais amžiais, neofeodalizmu, neoimperializmu. C. Yarvino atveju tai grįžimas į laikotarpį prieš 1775 metus, tik ne į vežimų ir arklių, ne kaubojų laikotarpį, o į skaitmeninę analogiją, į Matricą, kur taip pat valdo kiečiausi kaubojai, naudodami dirbtinį intelektą. Kaip manome, kad ne tik progresistai kairieji gali sukelti revoliucijas ir pakeisti socialinę ekonominę sanklodą. Radikalios kontrrevoliucijos taip pat keičia esamas demokratijas iš naujo išrasta ir pagaminta, bet neva senąja valdymo forma.

 

Daugelis šiuolaikinių distopijų renkasi, ką vaizduoti ateities košmaru – kairįjį ar dešinįjį totalinį pasaulio pertvarkos projektą. C. Yarvinas nemano, kad jo pasaulis bus distopija. Jis yra dešinysis utopistas: pasaulį turi valdyti stipriausios korporacijos, jos ir bus naujų politinių organizacijų branduoliai, Postamerikos pagrindas. Jis yra ultradešinysis radikalas, kuriantis neomonarchines, neofeodalines vizijas, ir kviečia padalinti JAV į korporacijų žemes, žaismingai vadinamas hercogystėmis, kunigaikštystėmis, karalystėmis, naujomis dinastijomis.

 

Jis skiria dvi žmonių kategorijas: tuos, kurie dar sugeba sukurti pridėtinę vertę, ir beviltiškus Matricos malonumų vartotojus. Dirbtino intelekto valdomuose gamybiniuose procesuose antrarūšiams žmonėms bus skiriama pakankamai maisto ir reginių, bet atimtos balsavimo ar pasirinkimo teisės. Reikšmingi bus tik pridėtinės vertės kūrėjai. Jiems ir bus skirtas naujas pasaulis.

 

Ilgainiui pasaulyje turėtų apskritai nebelikti nei tautų, nei jų valstybių, o tik tarpusavyje konkuruojančios, ginkluotos korporacijos. Tai man primena Ados Palmer romanų-distopijų ciklą „Terra Ignota“ („Nežinoma žemė“), pirma knyga pasirodė 2016 metais. Ten taip pat parodomas Postamerikos pasaulis po Kontrapšvietos kontrrevoliucijos, kai visa planeta bus padalinta į keturias megagrupuotes, kuriose veiks daug avilių-korporacijų ir išliks nedaug laisvų ir neapsisprendusių korporacinių grupių, fluktuacijų.

 

Tiesa, nematyti, kad D. Trumpas ar E. Muskas sąmoningai degtų šiomis utopinėmis fantazijomis, tačiau jie jų ir neatstumia. Taip pat J. D. Vance‘as toli gražu vadovaujasi ne tik „satanistinėmis“ C. Yarvino idėjomis, bet ir seka ultrakatalikiška tradicija, dominikonų priesakais bei domisi prancūzų filosofo René Girardo teiginiais. Todėl nereikėtų perdėti C. Yarvino fantazijų reikšmės.

 

Kitoje pasaulio pusėje yra toks pat Rusios politikos šešėlyje gyvenantis ne tik Aleksandras Duginas, bet ir Rusijos imperialistų filosofų lyderiu tapęs Aleksandras Sekackis. C. Yravinas ir A. Sekackis remiasi ta pačia postmarksistine prielaida: gamybinės jėgos reikalauja naujų gamybinių santykių, o nauji santykiai įsitvirtina revoliuciniu būdu, sunaikindami senąsias valstybes ir jų teisines normas. Abu jie kalba apie Kontrapšvietą, tik Rusijoje tai yra grįžimas į postmodernią Rusiją iki 1917 metų, o C. Yarvinas labiau radikalus – į Matricos viduramžius, primenančius JAV iki 1775 metų revoliucijos.

 

Naujos gamybos priemonės yra skaitmeninės technologijos ir jas gaminantys, įgyvendinantys centrai, kurių poreikių JAV senoji administracija nesuvokia, todėl ir turi būti pašalintos, ne tik kaip institucijos, bet kaip įstatymai ir normos. Jų vietoje atsiras kitas pasaulis. Jei C. Yarvino ar A. Sekackio idėjos laimės, senojo pasaulio – neliks.