Maksimas Milta. Kaip gyventi karo metu? Trys pamokos iš Ukrainos

lrt.lt, 2025 02 26

Vakar įžengus į ketvirtus metus nuo plataus masto karo pradžios, esame taške, kuris dar visai neseniai buvo sunkiai įsivaizduojamas: Ukrainai tenka priešintis tiek ją kasdien puolančiai Rusijai, tiek ją iki šiol rėmusioms Jungtinėms Valstijoms. Per trejus plataus masto karo metus pasikeitė ne vien santykių su rėmėjais, tapusiais šantažuotojais, dinamika, bet ir gyvenimo karo metu kasdienybė.

lrt.lt

Kaip ir prieš trejus metus, vakar rytinis automobilių judėjimas Kyjive sustojo. Tiesa, 2022-aisiais kamščius sukėlė norintys skubiai pasitraukti iš sostinės, o vakar – dėl užsienio valstybių vadovų delegacijų ir jų kortežų.

Jeigu nesi fronto linijoje arba okupuotose teritorijose, gyvenimas Ukrainoje karo metu yra stebėtinai stabilus. Stabiliai kupinas vilčių, stabiliai niūrus, stabiliai suteikiantis mažiausiai pažeidžiamiems visas galimybes ir toliau mėgautis gyvenimu pilna skonių palete. Svarbu suvokti, jog, nepaisant nuolat kare žūstančių žmonių, gyvenimas nors ir pasikeitė, bet nesustojo. Iš ukrainiečių daug galime išmokti apie karo veiksmus, tačiau ne mažiau ir apie tai, kaip nesustoti gyventi karo metu.

Pirmoji pamoka yra ta, jog atsakomybės paėmimas į savo rankas yra geriausias kovos su tuščiažodžiavimu būdas. Todėl norėdami paaukoti batalionui, kuriame kariauja jų giminaitis, arba brigadai, vykdančiai svarbią karinę misiją, ukrainiečiai daugiausia inicijuoja paramos rinkimą savarankiškai – tiek savo asmeninėse socialinių tinklų paskyrose, tiek savo organizuojamuose renginiuose ir versluose. Kiekvienas, kas nors kartą buvo Ukrainoje per pastarąjį laiką, žino, jog norint atsiskaityti kortele kavinėje ar restorane po pasiūlymo palikti arbatpinigių esi kviečiamas paaukoti specifinio karinio dalinio specifiniam kariniam poreikiui – nuo automobilių iki dronų.

Antroji pamoka yra ta, jog karo metu keičiasi kasdienybės vietos ir laikas, bet nebūtinai keičiasi gyvenimo įpročiai. Kaip ir iki plataus masto karo, jo metu Kyjive vyksta vieni geriausių technomuzikos vakarėlių Europoje, o aukščiausiojo rango Vakarų politikai, verslininkai, karininkai kone kiekvieną savaitę susirenka į įvairaus pobūdžio konferencijas. Skirtumas yra tik tas, kad dėl komendanto valandos naktinis gyvenimas sustoja nakčiai neprasidėjus, o konferencijos dažnai yra organizuojamos viešbučių požeminėse parkavimo aikštelėse, kad oro pavojaus atveju nereikėtų versti dalyvių leistis iš posėdžių salių į slėptuves.

Trečioji pamoka yra ta, jog karo metu atminties kultūra nėra universaliai veikiantis ir gyvenimą lemiantis reiškinys, nepaisant karo atnešto visuotinio žiaurumo. Dar 2022-ųjų pavasarį Ukrainos Prezidentas įtvirtino, jog kasdien 9 val. ryto šalyje vyksta tylos minutė. Per pusantro gyvenimo Ukrainoje metų negaliu pasakyti, kad šitos nuostatos yra nors kiek laikomasi. Geriausiu atveju apie tylos minutę primena ją žymintis varpų skambesys per taksi radiją. Tiesa vakar, būnant vienoje Kyjivo centre esančių kavinių, 9 val. ryto joje esantys lankytojai vienu metu atsistojo. Tuo pačiu metu pro langą matomame gatvės praeivių sraute iš kokių 20–30 žmonių tylos minutei sustojo tik vienas žmogus.

Einant ketvirtiems plataus masto karo metams, gyvenimo Ukrainoje kasdienybė yra tokia pat įvairi, kokia yra pati šalis. Bet svarbiausia, jog net trejus metus trunkantis plataus masto karas nesustabdo žmonių ryžto gyventi, net jeigu gyvenimas yra įmanomas tik čia ir dabar.