Alvydas Medalinskas. Kai nebuvo sakoma „esu mažas žmogus ir nuo manęs niekas nepriklauso“

lrt.lt, 2025 01 13

Dažnai, kai kalbama apie kokią nors problemą valstybėje, girdime sakant, kad tai valdžia turi padaryti. Paklausus, o kodėl nepabandyti tos problemos išspręsti, tos negerovės pašalinti pačiam, išgirsti „aš mažas žmogus ir nieko čia nepakeisi“. 

lrt.lt

Ši nuostata susiformavo ne pirmi metai ir daug kam kaip stebuklas skamba pasakojimas, jog buvo laikas, kai žmonės suprato, kad nuo jų labai daug kas priklauso.

 

Sausio 13-oji, kuri yra minima Lietuvoje kaip Laisvės gynėjų diena, kaip tik ir yra viena tų dienų iš Lietuvos Atgimimo laikotarpio, kai ne tik valdžiai reikėjo žmonių paramos ir žmonės atėjo paremti, bet ir visai valstybei reikėjo pagalbos.

 

Kiekvienam iš mūsų prieš akis buvo atsakomybės klausimas. Perfrazuojant garsų posakį, atėjusį iš kitos Atlanto pusės, tomis dienomis reikėjo atsakyti į klausimą: ką tu gali padaryti savo valstybei, neklausiant valstybės, ką ji gali padaryti tau.

 

Praėjus 34 metams nuo tų tragiškų sausio įvykių Lietuvoje, kai diena buvo pavadinta Laisvės gynėjų diena, neretai įvairiuose susitikimuose tenka paaiškinti, kad tada valstybės gynėjais nebuvo tik tie Parlamento gynėjai savanoriai, kurių entuziazmas, pasiaukojimas šiandien negimusiems tada ar buvusiems labai mažais vaikais atrodo iš nerealaus pasaulio.

 

Kaip galima buvo apsiginklavus medžioklės šautuvais (kas turėjo), o kas neturėjo, tai net ir lazdomis, pasiryžti ginti Parlamentą prieš labai gerai ginkluotus sovietų karius?

 

Bet buvo galima. Ir ne tik galima, bet tai ir buvo daroma. Iš visos Lietuvos daugiausia vyrai įvairaus amžiaus, tarp jų nemažai buvusių Sąjūdžio žaliaraiščių, tapo Laisvės gynėjais.

 

O ši sąvoka – Laisvės gynėjai – yra daug platesnė. Tomis dienomis Laisvės gynėjais tapo visi tie Lietuvos piliečiai, kurie atvyko į Vilnių prie Televizijos ar Seimo saugoti tų institucijų, kurios žmonėms siejosi su Laisve ir Laisvu žodžiu. Žmonės Lietuvoje budėjo ir prie kitų svarbių strateginių objektų.

 

Ar šie žmonės tomis dienomis galvojo, kad jie gali žūti, jeigu sovietų kariai gaus komandą atakuoti tuos objektus? Po šūvių prie Televizijos bokšto, matyt, apie tai susimąstė ne vienas. Nors buvo ir kitas fenomenas: stengtasi užsimiršti, kad pavojus gresia tavo gyvybei, sveikatai, nes Laisvė svarbiau.

 

Šis Lietuvos žmonių solidarumas su valdžia ir savo valstybe tapo vienu svarbiausių ginklų mūsų kovoje už Laisvę. O Seimo salėje sėdėjo ir politikai, Nepriklausomybės Akto signatarai.

 

Bet solidarumas su Lietuvos žmonėmis, kaip Laisvės gynėjais, nusitęsė daug toliau, nei yra mūsų valstybės sienos. Labai svarbūs buvo Lietuvos laisvę palaikantys demokratinių jėgų mitingai Rusijoje, Ukrainoje ir kitose tuo metu dar sovietų respublikose, prie kurių organizavimo prisidėjo ir lietuviai.

 

Todėl šių mitingų, protesto akcijų, kurios nuvilnijo per visą tuometę Sovietų Sąjungą, dalyviai irgi, matyt, gali būti laikomi Lietuvos laisvės gynėjais. Kaip ir įvairių Vakarų šalių politikai, žurnalistai, visuomenės veikėjai. Visų jų spaudimas Sovietų Sąjungos vadovui Gorbačiovui buvo toks stiprus, kad jis suprato: praliejus jau Laisvės gynėjų kraują prie Televizijos bokšto, pulti Parlamento, kur stovi minia žmonių, negalima.

 

Ką tuo metu galvojo ir darė Gorbačiovas, iki šiol yra paslaptis, kaip ir nežinome iki šiol visų dedamųjų, ką įvairios reakcinės sovietų institucijos sovietų Lietuvoje veikė tomis dienomis bei jose dirbę aukštas pareigas užėmę asmenys, kurie dabar gali pateikti save kaip Lietuvos laisvės gynėjus.

 

Bet tikrai žinome dar vieną dalyką: tomis sausio dienomis Parlamento rūmuose buvo ir Parlamento rūmus atsisakė palikti įvairių Sovietų Sąjungos respublikų demokratinių jėgų atstovai: iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos, Kaukazo respublikų ir kitur. Ar jie suprato, kad gali tekti žūti, jeigu sovietų kariai būtų atakavę mūsų Parlamento rūmus? Kažin, ar atakavusieji būtų matę skirtumą tarp Lietuvos žmonių ir demokratinių jėgų atstovų iš kitur. Taigi, šie įvairių tautų demokratai taip pat buvo kaip Lietuvos laisvės gynėjai.

 

Kodėl jie tai darė? Jie taip pat vadovavosi svarbiu solidarumo jausmu: pagelbėti, padėti išsaugoti Laisvę. Bet buvo taip pat ir kai kas kitko, kas tomis dienomis atsispindėjo plakatuose Maskvoje: šiandien Vilnius, rytoj reakcija nugalės Maskvoje.

 

Tai ir atsitiko. Demokratija buvo sutrinta Maskvoje ir Minske. Bet vis daugiau autoritarizmo tendencijų matosi ir Vakarų šalyse, kuriose turėtų būti stiprus piliečių balsas. Istorijos ratas sukasi taip, kad atrodo, jog žmonės vėl yra skatinami gyventi pagal principą: esu mažas žmogus ir nieko nepakeisi.

 

Nepaisant įvairių nukrypimų nuo esminės nuostatos, Lietuva yra teisinė, demokratinė valstybė. Praėjus 34 metams po tragiškų sausio įvykių, mums vėl naudinga prisiminti, kodėl ir kokiu būdu mes turėjome tokį platų Lietuvos laisvės gynėjų būrį. Partnerystę, tarpusavio supratimą labai svarbu vystyti įvairiose šalyse už mūsų valstybės ribų, o Lietuvoje turėtume, vis dėlto, ieškoti įvairių dialogo formų tarp valdžios ir visuomenės, kad, jei išbandymai vėl ateitų, būtume stiprūs.