R. Kačkutė: „Tam, kas Ukrainoje vyksta dabar, dirva ruošta labai ilgai“

lnm.lt, 2025 01 08

„Istorijos klastojimas kelia ne mažesnę grėsmę nei diversijos ar sabotažas, tik vyksta ne taip pastebimai ir prasideda žymiai anksčiau už fizinius veiksmus. Tam, kas Ukrainoje vyksta dabar, dirva ruošta labai ilgai, nes Rytų Europos palikimu Rusija manipuliavo keletą amžių. Ir dabar matome to pasekmes – vykstantį karą ir užaugintą kartą, didele dalimi ginančią vertybes bei idėjas, kurios nebūtinai yra tikros“, – teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė.

lnm.lt

R. Kačkutės kartu su bendrakuratore Egle Zaveckiene kuruota tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“, atskleidžianti Ukrainos ištakomis laikomos valstybės istoriją, gimė iš noro demaskuoti ir kovoti su propaganda. Su kuratore kalbamės apie moksliniais tyrimais pagrįstų pasakojimų svarbą ir kokią reikšmę šiandienos politiniame kontekste turi Kijevo Rusios paveldas.

 

Pradėkime nuo klausimo, kas apskritai yra Kijevo Rusia ir kodėl svarbu apie ją kalbėti?

Kijevo Rusia yra viena iš svarbiausių ankstyvųjų viduramžių Europos valstybių, beveik 500 metų egzistavusi Rytų Europoje. Jos istorija yra raktas, padedantis suprasti, kas dabar vyksta Rytų Europoje. Ši valstybė nuo pat pradžių buvo grįsta vakarietiška valdymo tradicija ir buvo daugiakultūris darinys: kūrėsi ir klestėjo, jungdama slavų, skandinavų, finougrų ir kitų kultūrų įtakas. Turtingas šios valstybės kultūrinis palikimas stipriai paveikė slavų tautų formavimąsi: subyrėjusi ji tapo net kelių dabartinių valstybių – Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos, nuėjusių skirtingais keliais, ištakomis. Deja, šiandien Rusija iškraipo Kijevo Rusios istoriją, bandydama įteigti savo neginčijamą teisę į visas šias žemes.

 

Tai, kad Rusija iškraipo istorinius faktus, šiandien nieko nebestebina. Tačiau kokius tikrovės neatitinkančius naratyvus išskirtumėte kaip pačius pavojingiausius?

Pirmasis – teiginys, kad Rusija yra vienintelė teisėta Kijevo Rusios paveldėtoja. Bet tai tik ignoravimas fakto, jog Rusija, kaip Maskvos kunigaikštystė, išsirutuliojo iš labai mažos dalies Kijevo Rusios paribyje buvusių Suzdalės, Vladimiro ir Rostovo žemių, ir tik XIV amžiuje, taigi jau žlungant Kijevo Rusiai. Užtai nemeluotume teigdami, jog ši anuometinės valstybės dalis jau tada buvo linkusi į vienvaldžio valdovo tradiciją.

 

Antra, bet ne mažiau pavojinga yra idėja apie vieningą didžiąją rusų tautą. Tai yra Maskvos imperializmo idėja, paneigianti savarankiškų ukrainiečių ir baltarusių tautų egzistavimą. Taip yra ignoruojamas viso Rytų Europos regiono istorinis sudėtingumas, nuneigiami skirtumai tarp rusų ir kitų Kijevo Rusios kultūrinį ir istorinį palikimą perėmusių tautų – ukrainiečių ir baltarusių. Labai geros yra profesoriaus Alfredo Bumblausko pastangos į vartojimą įvesti rosijanų terminą, kuris padėtų įžvelgti atskirus istorinius reiškinius rusų masyve ir skirti Rusią nuo Rusijos ir Rusiją nuo imperialistinės Rosijos.

 

Abi šios „tiesos“ grindžiamos tikslingai nutylint Kijevo Rusios daugiakultūriškumą, sumenkinant Skandinavijos, Bizantijos ir kitų kultūrų indėlį į Kijevo Rusios susikūrimą ir klestėjimą, taigi – paverčiant jos istoriją išskirtinai slavišku pasakojimu.

 

Kodėl Rusijai pavyksta šiuos tikslus taip sėkmingai pritaikyti savo dabartinei politinei darbotvarkei? Nejau tikrai yra taip lengva perkurti istorinį pasakojimą?

Gal ir nėra lengva, bet tai yra ilgametis įdirbis, kuris ateina per minkštuosius dalykus – kultūrą, istoriją. Istorijos klastojimas kelia ne mažesnę grėsmę nei diversijos ar sabotažas, tik vyksta ne taip pastebimai ir prasideda žymiai anksčiau už fizinius veiksmus. Rusijos retorika jau daugybę metų yra vienkryptė. Tam, kas Ukrainoje vyksta dabar, dirva ruošta labai ilgai, nes Rytų Europos palikimu Rusija manipuliavo keletą amžių. Pasirinkti naratyvai, kuriuos jau minėjau, nepailstant kartojami, kol, tikimasi, taps tiesa. Neegzistuojant kitiems balsams, nuolat kartojamas pasakojimas neišvengiamai tampa įtikėta tiesa. Pirma tai įvyksta viduje – atsiranda ir užauga kartos, kurios tiki ir gina įdiegtas, tačiau nebūtinai tikras vertybes bei idėjas. Vėliau tas pačias tezes bandoma eksportuoti į išorę kaip savo tapatybės, identiteto dalį. Bandoma įtvirtinti šias idėjas kitų valstybių akyse. Juk likusiai pasaulio daliai įtikėjus, jog Rytų Europa yra teisėta Rusijos erdvės dalis, noras ginti vakarietiškas vertybes turėtų sumažėti?

 

Mechanizmas aiškus, tačiau ar jis veiksmingas viduje, ar paveikia ir platesnio pasaulio nuomonę?

Didžiausia problema yra ta, jog ankstyvoji šio regiono istorija tiek Lietuvoje, tiek Europoje yra mažai žinoma ir ilgą laiką nebuvo suaktualinama. Pavyzdžiui, Prancūzijos revoliucijos istoriją mes bendrais bruožais žinome, galų gale bent jau iš populiariosios kultūros – knygų, serialų. Bandymai ją papasakoti kitaip iškart keltų įtarimą. O apie Kijevo Rusios istoriją net mokyklose beveik nesimokoma, mūsų diskurse ši valstybė iki šiol beveik neegzistavo, nors ir yra esmių esmė kalbant apie visą Rytų Europos regioną.

 

Opiu klausimu ši problema netapo tik todėl, nes mes patys istoriškai esame gana atsparūs Rusijos propagandiniams naratyvams bei teiginiams. Bet užmerkus akis prieš, atrodytų, pilkojoje zonoje kerojančius dalykus, mažos netiesos galų gale užauga iki pavojingų ir manipuliatyvių konstruktų. Dar blogiau, kai jais bandoma pateisinti vienos valstybės pretenzijas kitų valstybių atžvilgiu. Todėl klaidinančio „vieningo rusų pasaulio“ įvaizdžio griovimas turėtų nesustoti su parodos pabaiga ir tapti švietėjiška misija platesniame kontekste, tikiuosi, ir visoje Europoje.

 

Kokį vaidmenį tokios parodos kaip „Kijevo Rusia. Pradžia“ gali atlikti kovojant su istorine dezinformacija?

Būtent parodos yra puiki dialogo su visuomene forma, o ši konkrečiai – svarbus žingsnis siekiant suprasti viso Rytų Europos regiono ankstyvąją istoriją. Be mūsų pastangų pažinti ir suvokti patikimais šaltiniais pagrįstą istoriją kelias propagandai nebus užkirstas. Todėl ir parodos pasakojimas atskleidžia turtingą ir daugiakultūrę Kijevo Rusios istoriją, atsako į klausimą, kas įkūrė Rusios valstybę ir tęsė jos tradiciją šiai suirus. Iš tikrųjų tai yra užkoduota ir parodos pavadinime. „Pradžia“ kalba apie parodos objekto – Kijevo Rusios – pradžią – susikūrimą, nes būtent kilmės faktorius yra pasitelkiamas šiandien manipuliuojant istorija, bet kartu ir apie mūsų siekio domėtis šia tema pradžią.

 

Muziejų misija yra pasakoti istoriją, tačiau ar nėra sunku nenuklysti į kraštutinumus, išlaikyti mokslinį objektyvumą? Juk tema susijusi su Ukraina, kas savaime temą daro jautrią. Su kokiais iššūkiais susiduria kuratoriai, kai sprendžiamos prieštaringos ir politizuotos istorinės temos?

Tokios temos kaip Kijevo Rusios paveldas dažnai tampa propagandos objektu, todėl kuratoriai privalo itin atsakingai remtis moksliškai pagrįsta informacija ir stengtis nepakliūti į melagingų naratyvų pinkles. Mes tikslingai neskyrėme daug dėmesio tam, ką ir kaip darė Rusijos imperija ir ką dabar daro Rusijos Federacija, nes kartodamas propagandines klišes vis tiek tam tikra prasme prisidedi prie jų skleidimo. Priešingai, mes parodome istoriją tokią, kokią ją mato šią temą tyrinėjantys mokslininkai, šiuo atveju ypač archeologai, nes tikime, jog mokslas yra patikimi vaistai prieš propagandą.

 

Nepaisant to, iššūkių apstu. Visų pirma nežinomų ar mitais apipintų istorinių temų pristatymas reikalauja aiškumo ir gebėjimo sudėtingus procesus perteikti paprastai, kad lankytojai galėtų geriau suprasti problematiką ir istorijos svarbą. Tai taip pat reikalauja profesionalumo ir aiškaus istorinio pasakojimo, kad lankytojai gautų objektyvų ir tikslų požiūrį į sudėtingas temas. Kartu labai svarbu, kad tekstai nebūtų akademiški ir sunkiai suprantami. Kuratoriai privalo užtikrinti, kad paroda nebūtų suvokiama ir kaip tam tikros ideologijos ar politinės pozicijos palaikymas.

 

Pateikiant pasakojimą reikia itin jautriai vertinti, kaip skirtingos auditorijos priims informaciją. Pavyzdžiui, kai kurios Ukrainos visuomenės grupės prieštarauja skandinavų vaidmens Kijevo Rusios istorijoje pabrėžimui arba tam tikroms sąsajoms su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, kurias pristatome parodoje. Akademikai parodoje gali pasigesti gilesnio, detalesnio žvilgsnio.

 

Ne mažiau sunku buvo tinkamai pasirinkti terminus, pavyzdžiui, „Kijevo Rusia“ ar „Kyjivo Rusia“, nes tai reikalauja subtilios pusiausvyros tarp istoriškai teisingo konteksto ir šiuolaikinio konteksto. Parodoje apžvelgiamu laikotarpiu moderni ukrainiečių kalba dar nebuvo susiformavusi. Rašytinius liudijimus apie šios valstybės istoriją randame šaltiniuose, surašytuose bažnytine slavų ir senovine rytų slavų kalbomis. Pastaroji gyvavo VII–XIV a. ir buvo bendra visiems rytų slavams, ji vartota ir Kijevo Rusioje. Forma „Kyjivas“, kurią vartojame kalbėdami apie dabartį, yra transkribuota iš dabartinės ukrainiečių kalbos, o pavadinimas „Kijevas“ yra istorinis, atėjęs iš rusėnų kalbos LDK laikais ar anksčiau, dar nesant tam tikrų dabartinei ukrainiečių kalbai būdingų fonetinių ypatumų.

 

Nereikia atmesti ir to, jog prieštaringos temos gali sukelti neigiamą reakciją ar net provokacijas, todėl būtina užtikrinti eksponatų ir darbuotojų apsaugą.

 

Rusijos propagandos būdus ir tikslus galima atskleisti įvairiais būdais. Kodėl pasirinkote tą padaryti pasakojant būtent Kijevo Rusios istoriją?

Šią parodą inspiravo prieš trejus metus Danijoje Moesgaard muziejuje veikusioje parodoje „Rus“ pamatyti nuostabūs eksponatai iš Ukrainos. Pradžioje galvojome atsivežti tą pačią parodą į Lietuvą, tačiau nejučiomis gimė visiškai nauja paroda. Danijoje veikusi paroda pasakojo daugiausia vikingų istoriją, ką jie veikė Rytų Europoje ir kaip prisidėjo prie Kijevo Rusios atsiradimo. Danams tai išties aktuali ir įdomi tema, tačiau mūsų kontekste, ypač prasidėjus Rusijos sukeltam karui Ukrainoje, svarbesni tapo kiti akcentai. Kartu buvo svarbu suprasti ir kaip šioje istorijoje dalyvavo mūsų protėviai. Todėl sukūrėme iš esmės naują parodą, pagrįstą mūsų parengta koncepcija.

 

Supratome, kad turime padėti savo lankytojams iš naujo atrasti viso Rytų Europos regiono istoriją ir sugriauti daugybę metų tikslingai diegtą klaidingą jos suvokimą; kalbėti, kodėl toks manipuliavimas istorija yra pavojingas. Ir būtent Kijevo Rusios susikūrimo, jos klestėjimo ir žlugimo istorijos pažinimas sukuria imunitetą tam. Juk nebeįmanoma patikėti propagandiniu „didžiosios Rusijos“ įvaizdžiu, kai savo akim išvysti Kijevo Rusioje besiskleidusį daugiakultūriškumą, plėtotą vakarietišką valdymo tradiciją, akumuliuotas skandinavų ir kitų kultūrų įtakas, kunigaikščių gręžimąsi į Europą, o ne Rytus.

 

Todėl paroda, kuri veikė Danijoje, ir ši paroda yra du skirtingi dalykai, nors eksponuojame ir daug tų pačių archeologinių artefaktų iš Ukrainos. Galbūt čia ir atsiskleidžia archeologijos, istorijos muziejų žavesys – turime tą pačią medžiagą, bet papasakoti galime daugybę skirtingų istorijų. Svarbu, kad jos būtų moksliškai pagrįstos ir kalbėtų tiesą, o ne tarnautų politikai ir ideologijai, kaip kad darė Rusijos imperija, o dabar ir toliau daro Rusijos Federacija.

 

O ką derėtų žinoti apie Ukrainą kaip Kijevo Rusios paveldėtoją, kad galutinai galėtume padėti tašką ir atmesti Rusijos teiginius?

Ukraina su Kijevo Rusia dalijasi ta pačia sostine, yra įsikūrusi ženklioje dalyje buvusių jos žemių, net ir garsiosios Ukrainos cerkvės pastatytos būtent Kijevo Rusios laikais. Neatsitiktinai ir šiuolaikinės Ukrainos valstybės simboliu tapo Tridantis, Kijevo Rusios valdančiosios Riurikaičių dinastijos simbolis. Na, dar labai norėtųsi pridėti ir tai, jog pati Kijevo Rusia ne tokia jau ir slaviška – įkūrė ją vikingai dėl labai pragmatinių priežasčių. Vikingai troško sidabro, kurį gaudavo iš Arabų kalifato ir Bizantijos imperijos mainais už kailius ir vergus. Toli keliaujantiems prekeiviams reikėjo saugių sustojimo ir prekių mainų punktų, todėl pradėjo kurti protomiestus, ypatingą svarbą įgavo Kijevas. Vėliau Kijevas visą didelę teritoriją sujungė į valstybę – Kijevo Rusią.

 

Ką dar galime padaryti, atsakydami į istorijos klastojimą?

Siekiant užkirsti kelią istorijos manipuliacijoms, pirmiausia būtina plėtoti švietimą, grindžiamą moksliškai patikimais šaltiniais. Mokslu pagrįsti pasakojimai tampa stipriausiu ginklu prieš dezinformaciją, kai jie yra prieinami ir aiškiai suprantami. Antra, turime puoselėti kultūrinį bendradarbiavimą, parodyti, kad istorija gali vienyti, o ne skaldyti. Galiausiai, svarbu skatinti kritinį mąstymą, kad kiekvienas suvoktų istorijos procesų sudėtingumą ir galėtų atskirti faktus nuo propagandos. Tik taip sukursime stiprią ir atsparią visuomenę.

 

Pokalbis yra tarptautinės Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Kijevo Rusia. Pradžia“ dalis. Ji veikia Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje) iki 2025 metų kovo 30 dienos . Parodą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.

Kalbino Živilė Stadalytė, LNM.