Vilniuje gyvenantis rusas sėdėjo toje pačioje kolonijoje kaip Navalnas: „Tokių kolonijų esmė – žmogėdrystė“

lrt.lt, 2024 02 20

Iš Kazanės kilęs Dmitrijus Novikovas dvejus metus praleido Vladimiro srityje įsikūrusioje pataisos kolonijoje Nr. 3 – toje pačioje kaip ir žinomas Rusijos opozicijos aktyvistas Aleksejus Navalnas, apie kurio mirtį pranešta vasario 16-ąją.

lrt.lt

Pasak D. Novikovo, prie šios kolonijos veikia psichiatrijos ligoninė, kurioje taikomi kankinimai ir baudžiamoji psichiatrija, neretai dar baisesnė už įprastus kankinimus.

 

Iš viso Kazanės nacionaldemokratų lyderis D. Novikovas kolonijose praleido daugiau nei 10 metų, o kartą, išgėręs arbatos su jo aplankyti į koloniją atvykusiais FSB pareigūnais, prarado sąmonę ir vos neatsisveikino su gyvenimu.

 

„Diagnozė – miokardo infarktas, nes atitrūkęs plaučių arterijoje buvęs trombas užkimšo miokardą. Gydytojai nuoširdžiai stebėjosi, kad išgyvenau“, – LRT.lt pasakojo D. Novikovas.

 

Kai po trečios laisvės atėmimo bausmės Dmitrijumi vėl susidomėjo specialiosios tarnybos, jis pirmiausia išvyko į Ukrainą, o iš ten – į Lietuvą.

 

– Dmitrijau, kaip reagavote į A. Navalno mirtį?

– Iš karto pasakiau, kad jis buvo nužudytas. Prieš dvejus metus duodamas interviu vienam tinklaraštininkui išpranašavau tokią baigtį.

 

– Jūs ir pats daugiau kaip 10 metų praleidote Rusijos kalėjimuose, už ką?

– Už ekstremistų bendruomenės kūrimą, ekstremizmo propagandą internete ir chuliganizmą. Be to, jau man būnant kolonijoje buvo pridėta papildoma laisvės atėmimo bausmė, o ir man inkriminuojamus nusikaltimus, remiantis baudžiamųjų bylų medžiaga, padariau jau sėdėdamas kalėjime.

 

– Dvejus metus praleidote toje pačioje kolonijoje Nr. 3 Vladimiro srityje, kurioje 2021 m. buvo įkalintas A. Navalnas. Ji garsėja tuo, kad ten kankinami aktyvūs opozicijos veikėjai. Ką galite papasakoti apie kalinimo sąlygas – maistą, bausmes, kankinimus?

– Apie koloniją „Motornyj“ – taip liaudyje vadinama Vladimiro srities 3-ioji pataisos kolonija – pasakysiu štai ką: žmonės ten atvežami siekiant juos „perlaužti“. Aleksejus tuo pačiu tikslu ten buvo atvežtas iš kitos kolonijos, kai paskelbė bado streiką.

 

Tuo metu sakiau, kad jis buvo perkeltas ten, siekiant priversti nutraukti bado streiką, ir, kaip pamenate, maždaug po savaitės jis nutraukė bado streiką. Ten yra „spaudimo“ būdelės – specialios kameros, korpusai, kuriuose su administracija bendradarbiaujantys nuteistieji susidoroja arba kankina jiems nurodytus nuteistuosius. 3-iojoje kolonijoje tuo metu jos buvo įrengtos nuteistųjų ligoninės teritorijoje. Šios įkalinimo įstaigos teritorijoje taip pat veikia psichiatrijos skyrius, kuriame ypač prasikaltusiems nuteistiesiems be nuolatinio mušimo ir žeminimo skiriami specialūs preparatai.

 

Kiek teko girdėti, ten dažnai taikoma ir seksualinė prievarta, visa tai filmuojant. Nežinau, kokie metodai buvo naudojami prieš Aleksejų. Žinau, kad jis atsisakė bado streiko, nors iš pradžių neplanavo to daryti.

 

Aš paskutinius metus praleidau vienutėje, o prieš tai metus kalėjau griežto režimo korpuse. Ten buvome laikomi grupėmis po 5–6 žmones. Būdavo atvejų, kai tokie kaip aš nuteistieji į griežto režimo korpusą būdavo perkeliami iš psichiatrinių ligoninių ir vis dar jausdavo jiems leistų preparatų poveikį. Buvo tikrai baisu į tai žiūrėti.

 

Man ir daugeliui kitų prieš mane ir po manęs buvo skiriamos „Madam depo“ vadinamo preparato injekcijos. Po šešių mėnesių kurso tampi daržove. Apskritai po tokių dalykų į grasinimą, kad iš tavęs padarys nevisprotį, imi žiūrėti labai rimtai.

 

Be to, tokios būsenos dar esi kankinamas elektros šoku arba mušamas „morkomis“. Tai specialiai susuktas vonios rankšluostis. Po smūgio juo jautiesi lyg gavęs lazda, tačiau žymių nelieka.

 

– Pasakojote, kad pas jus taip pat buvo atvažiavę FSB pareigūnai ir kad po jų apsilankymo atsidūrėte intensyviosios terapijos skyriuje. Jums, kaip ir kitiems kaliniams, atitrūko trombas. Po A. Navalno mirties buvo paskelbta tokia pati diagnozė, nors reikėtų patikslinti, kad neįmanoma taip greitai nustatyti tokios diagnozės, nes tam reikalingas skrodimas. Kaip buvo jūsų atveju?

– Papasakosiu jums šį bei tą apie infarktus ir trombus ir jūs suprasite, kodėl Tiumenės sritis, kuriai taip pat priklauso Chanty Mansijsko autonominė apygarda, kurioje buvau įkalintas, ir Jamalo nencų autonominė apygarda, kurioje kalėjo ir mirė A. Navalnas, šiuo atveju yra išskirtinė.

 

Be saviškio dar žinau keletą tokių atvejų. Taip nutiko musulmonams, dalyvavusiems Rusijoje ekstremistine pripažintos organizacijos veikloje. Visiems ten laikomiems sveikiems vyrams atitrūkdavo trombai, o tada jau kaip pasiseks – kai kuriuos vyrus dar spėdavo išgelbėti, bet dažniau nespėdavo.

 

Papasakosiu ir savo atvejį – tuo metu kalėjau Tiumenės srities Išimo miesto 6-ojoje pataisos kolonijoje. Ukrainoje buvo ką tik įvykusi Orumo revoliucija, o Rusija buvo ką tik okupavusi dalį Donecko ir Luhansko sričių.

 

Vieną popietę buvau iškviestas į būrio viršininko kabinetą. Įėjęs į vidų pamačiau ne būrio viršininką, o du civiliais drabužiais apsirengusius žmones, kurie prisistatė FSB pareigūnais. Bendrais bruožais man buvo pasiūlyta tuoj pat rašyti pareiškimą, kad negaliu klausyti žinių apie tai, kaip Donbase žudomi rusai, ir prašyti, kad mane išimties tvarka išsiųstų ten, į frontą, kur įrodyčiau, kad persiauklėjau.

 

Man buvo pasakyta, kad mano prašymas bus kaip įmanoma greičiau patenkintas ir aš būsiu išsiųstas į Donbasą, iš kur, jei norėsiu, po šešių mėnesių ar metų grįšiu namo. Taip pat buvo reikalaujama, kad įrašyčiau vaizdo kreipimąsi į rusų nacionalistus, raginantį juos padėti rusams Donbase. Tačiau tai absoliučiai prieštaravo mano įsitikinimams tame kare, kuris prasidėjo dar 2014-aisiais. Esu Ukrainos žmonių pusėje, todėl kategoriškai atsisakiau. Man niekas negrasino ir manęs neįkalbinėjo, ir tai, žinoma, pasirodė šiek tiek keista.

 

Atsisveikinant man pasiūlė puodelį arbatos, neatsisakiau. Grįžus į kamerą viskas vyko kaip įprasta. Kitą rytą pajutau stiprų skausmą krūtinėje ir parašiau prašymą apsilankyti pas gydytoją. Atsisėdau ant taburetės, užsirūkiau cigaretę, o atsipeikėjęs pajutau, kad esu plekšnojamas per veidą.

 

Atmerkęs supratau, kad jau esu kolonijos medicinos punkte. Šalia manęs sėdėjo ten dirbantis kalinys, jis pasakė, kad jau iškviesta greitoji pagalba ir, jei man pasiseks, viskas bus gerai. Man pasisekė – pagalba atvyko greitai ir po pusvalandžio jau buvau Išimo miesto ligoninėje, kur dvi savaites praleidau intensyviosios terapijos skyriuje.

 

Diagnozė – miokardo infarktas, nes atitrūkęs plaučių arterijoje buvęs trombas užkimšo miokardą. Gydytojai nuoširdžiai stebėjosi, kad išgyvenau.

 

– Kodėl tada gėrėte arbatą, ar neturėjote kito pasirinkimo?

– Kai ten kas nors siūloma, nepriimta atsisakyti, nes neaišku, kaip atsisakymas gali būti interpretuotas.

 

– Kaip tai paveikė jūsų sveikatą?

– Labai pablogėjo regėjimas, dėl to, kas man nutiko, ilgą laiką jaučiausi labai išsekęs. Rusijoje daug kas supranta, ką reiškia būti išsiųstam „perlaužti“, t. y. kai tave kažkur siunčia, norėdami palaužti. Kiekvienas žmogus yra veikiamas skirtingai – vieni tiesiog mušami, kitiems sudaromos nežmoniškos sąlygos, žalojančios jų psichiką.

 

Grįžau labai išsekęs, sutriko regėjimas. Kadangi ilgą laiką buvau laikomas vienas, iš pradžių labai bijojau minios. Kaip jau minėjau, man buvo diagnozuota plaučių embolija. Tačiau dabar jau atsigavau.

 

– Ar jums buvo leista palaikyti ryšį, matytis su šeima?

– Skirtingose vietose skirtingai – specialaus draudimo nebuvo, kai kuriose įkalinimo įstaigose buvo galima rašyti ir gauti laiškus. Tai reiškia, kad per metus gauni porą laiškų. Mano giminaičiai, žinoma, rašė dažniau, bet laiškai nuguldavo pas cenzorių; panašu, kad keli laiškai per metus buvo mano riba. Likus porai mėnesių iki išleidimo į laisvę, skyrė pusvalandžio pasimatymą su mama.

 

– Kaip apskritai šiandien atrodo Rusijos kolonijos? Daugelis jų buvo sukurtos buvusių GULAG’o lagerių pagrindu. Ir jų esmė tikriausiai nepasikeitė?

– Apskritai, jei pažvelgtume į Rusijos kolonijas šiandien, jos tikrai atrodo geriau nei GULAG’o laikais, tačiau jų esmė vis dar ta pati – žmogėdrystė.

 

Jos atrodo gana padoriai tik dėl to, kad pasiturintys kaliniai yra priversti mokėti už remontą ir statybines medžiagas, – jie jas perka savo lėšomis. Tiumenės srityje dauguma kolonijų iš tiesų egzistuoja nuo GULAG’o laikų.

 

Apie koloniją, kurioje mirė A. Navalnas, kaip ir apie „Motornyj“, pasakojama baisių istorijų, susijusių su nuteistųjų kankinimais ir žiauriu elgesiu. Ne kartą ši kolonija buvo minima kalbant apie kankinimų skandalus. Papasakosiu dvi situaciją iliustruojančias istorijas.

 

Kai pats dar buvau Sibire, žiniasklaidoje vienas po kito buvo aprašyti keli incidentai. Ilgą laiką, tiksliai neaišku, kiek ilgai, vienas kolonijos operatyvinis darbuotojas kankino nuteistuosius, kad šie prisiimtų kaltę „kabančiose bylose“ (neišaiškintuose nusikaltimuose – LRT.lt), o pats už jų išaiškinimą gaudavo premijas. Viskas išaiškėjo, kai policija jau buvo suradusi žudiką, o kolonija atsiuntė dokumentus apie nusikaltimo išaiškinimą ir kaltę pripažinusį nuteistąjį.

 

Buvo ir kita istorija, kai „spaudimo“ kameroje buvo mirtinai sumuštas nuteistasis. Apie tai sužinojo visuomenė. Aš pats, kalėdamas įvairiose kolonijose, esu sutikęs ten buvusių nuteistųjų ir jie buvo pasirengę padaryti bet ką, kad tik ten negrįžtų.

 

– Ar galite išskirti koloniją, kurioje jums buvo sunkiausia?

– Pati baisiausia vis dėlto buvo Vladimiro srities kolonija Nr. 3. Kituose regionuose tuo metu psichiatrinis gydymas nebuvo taikomas, o šią koloniją nuo bet kokių patikrinimų „dengė“ FSB ir Vidaus reikalų ministerijos centrinių aparatų darbuotojai.