„Kaspervizijos“ absurdas: vagys, vandalai ir ciniški melagiai, Lietuvos televiziją okupavę 222 dienas

lrt.lt, 2024 01 18

Kadre – Lietuvos TV logotipas. Lietuviškai žinias skaito nepažįstamas diktorius, studijoje prietema, kurią nušviečia ryškiai raudona spalva. Informaciją palydi grupės „AC/DC“ koncertinių gastrolių reklama, o po jos – tos pačios žinios, skaitomos rusų kalba moters su balta apykakle. Tokį vaizdą galimai išvystumėte televizijos ekrane 1991 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais. Tik, deja, turinys nukelia į 1947-uosius metus Sovietų Sąjungoje. 

lrt.lt

Po Sausio 13-osios radijo ir televizijos pastatą okupavę sovietiniai kolaborantai čia pasiliko, tačiau lyg to būtų maža, perėmę visą techninę įrangą, ėmėsi proceso, kuris Lietuvos istorijoje įgis ironišką „kaspervizijos“ etiketę.

 

Kolaborantų programose nevengdavo pasirodyti ir Sausio 13-osios tragedijos Lietuvoje kaltininkai – Juozas Jermalavičius, Mykolas Burokevičius, tačiau okupantams sunkiai sekėsi konkuruoti dėl visuomenės simpatijų – apklausos rodo itin neigiamą požiūrį į programas, o laidų vedėjų cinizmas neturėjo ribų.

 

Kaip ir akiplėšiškumas naudojant vakarietišką TV produkciją – populiarius serialus, animaciją ar jaunimo kanalo MTV retransliacijas, siekiant į propagandos liūną pritraukti daugiau žiūrovų.

 

Naujoji eterio „žvaigždė“

Okupacinės televizijos veidas – Edmundas Kasperavičius (jo pavardę lietuviai panaudojo ironiškam televizijos pavadinimui) iš Lietuvos į Kiniją pabėgo 1991 m. rugpjūtį, iš karto po nepavykusio pučo siekiant atkurti Sovietų Sąjungos „galybę“.

 

Anot negausių šaltinių, iki savo veiklos okupantų televizijoje sovietų pulkininkas Kasperavičius veikė Afganistane ir Kinijoje, o lietuviams buvo visiškai nepažįstamas. Skiriasi ir versijos – vienų teigimu, jis buvo KGB kadras, o kitų – dirbo GRU [Sovietų Sąjungos žvalgybos organas – LRT.lt].

 

Iki lemtingų 1991 m. niekada nedirbęs nei televizijoje, nei radijuje, sovietinių jėgos struktūrų kadras nepriklausomybę atsikovojančioje Lietuvoje atsidūrė 1989 metais, o 1991 m. sausio 17 dieną būtent jis užėmė diktoriaus kėdę. Kaip ir dalis kitų iki tol nematytų veidų.

 

Apie savo naują karjeros stotelę vėliau Rusijos propagandistams pasakos: „Jokių „televizijos žvaigždutės“ ambicijų aš neturėjau. Apie tai mane informavo CK Ideologinio skyriaus vedėjas Juozas Jermalavičius. Užėjo ir pasakė: „Galvojame, tu turi tapti televizijos laidos vedėju.“

 

Šalia jo okupacinę televiziją kūrė iš Minsko bei Maskvos atvežta negausi darbuotojų komanda, o anksčiau Lietuvos radijuje ir televizijoje dirbusių ir išdavystei pasiryžusių buvo vos vienas kitas.

 

„Daugiausia buvo komandiruoti darbuotojai iš Minsko ir Maskvos, buvo ir keletas lietuvių, jie dirbo techninį darbą. Jie sakė, kad jiems reikia pragyventi, durniais apsimetinėjo. Visi kiti buvo iš „Jedinstvos“ [Lietuvos nepriklausomybei besipriešinusi organizacija – LRT.lt] ir M. Burokevičiaus chebros, kažkiek buvo tokių indoktrinuotų idiotų, bet nedaug. „Kaspervizijos“ lygis buvo apgailėtinas, niekas jos nežiūrėjo“, – teigė lemtingaisiais metais nepriklausomai Lietuvos televizijai vadovavęs A. Kaušpėdas.

 

Kolaborantų sąrašai

„Naujųjų eterio žvaigždžių“ kelias į televiziją buvo keistas – be atrankų ar specialaus parengimo, tiesiai iš fabrikų ar kitų darboviečių. Pavyzdžiui, vienas iš diktorių, Petras Užkalnis, iki tol, anot atsiminimų, dirbo Šalčininkų rajone dailės mokytoju. Kitas, Steponas Toliautas, buvo Komunistų partijos konsultantas.

 

Tuo metu „Respublikai“ duotame komentare vienas iš okupantų televizijos darbuotojų teigė, kad yra „niekuo dėtas LKP CK aparato sraigtelis“ ir buvo „laikinai atsiųstas padėti laidų organizatoriams“.

 

„Buvom šokiruoti pamatę, kad mūsų buvęs bendradarbis nuėjo su jais dirbti. Jis buvo prisitaikėlis. Kiti pradeda aiškinti, kad jis gavo tokią užduotį, kad stebėtų iš vidaus. Aš tuo nenoriu tikėti“, – reakciją į kolegos klystkelius prisiminė Danutė Jakubėnienė.

 

Tiesa, specialią slaptą operaciją vykdė ir specialiai šnipinėjimui „kaspervizijoje“ įsidarbinę asmenys, kurie teikė informaciją Lietuvai. Apie vieną tokių pokalbyje minėjo ir prof. Vytautas Landsbergis.

 

„Vienas žmogus buvo likęs dirbti iš buvusios struktūros. Jis liko su intencija, kad dirbs nepriklausomai Lietuvai. Tai buvo informatorius arba mūsų žvalgas viduje. Jam buvo duota garantija, tam tikras garantinis raštas. Tas žmogus nuosekliai ir reguliariai pranešinėdavo apie padėtį ir kas ten yra planuojama, kokios idėjos, mintys sklando“, – pasakojo V. Landsbergis.

 

Tačiau dalis buvusių TVR darbuotojų „kaspervizijoje“ atsidūrė iš ideologinių paskatų. Tarp tokių buvo operatorius Sergejus Gelbachas, radijuje anksčiau dirbęs Kostas Šilgalis, ateistines laidas radijuje rengusi diktorė Fatina Butienė, kurios uolus pasišventimas komunizmui buvo žinomas radijo ir televizijos koridoriuose.

 

„Ji buvo idėjinė ir bolševikinė turbopatriotė. Ją suvaldyti buvo sunku, ji labai arši buvo. Čia buvo pavyzdys iš visų dirbusių. Kai vykdavo partiniai susirinkimai, išsirinkdavo ramiausią žmogų ir puldavo“, – kolegę prisiminė Elena Kurklietytė-Bubnienė.

 

Netrukus visų „kaspervizijoje“ dirbusių asmenų pavardės buvo išspausdintos laikraštyje „Respublika“. Iš viso – 85 pavardės, iš kurių lietuviškos sudarė mažumą.

 

„Kaspervizija“ buvo vietinio KGB ir garnizono aktyvistų reikalas. Kažkurie kariškiai pradėjo politikuoti ir tai buvo visiška saviveikla, bet aš nemanau, kad viskas joje buvo koordinuojama iš Maskvos. Jie nežinojo, ką daryti, nes vyko labai didelis Sovietų Sąjungos merdėjimas, kaip vėžys įsimetė, bet trūko tik to paskutinio atodūsio“, – teigė A. Kaušpėdas.

 

Melas, vogti fondai ir MTV

Iš karto po Sausio 13-osios įvykių dalis nepriklausomos Lietuvos radijui ir televizijai dirbusių techninių darbuotojų sulaukė pasiūlymų prisijungti ir dirbti okupacinėje „kaspervizijoje“ ar „Tarybų Lietuvos“ radijo eteryje.

 

„Prasidėjo bandymai kviesti dirbti į TV ir radiją techninius darbuotojus. Kurį laiką jie nesugebėjo patys susitvarkyti tos technikos. Kai kurie inžinieriai netgi išjungė svarbius mygtukus, o be jų jie negalėjo pradėti transliacijų iš pastato“, – prisimena nepriklausomos Lietuvos radijui vadovavęs Nerijus Maliukevičius.

 

Dar šturmo naktį technikai buvo padaryta nemaža žala, tačiau ir su turimais resursais „kaspervizija“ į eterį išėjo sausio 17 dieną. Nuolatiniais svečiais tapo „Jedinstvos“ ir nuo Maskvos priklausomos Komunistų partijos nariai – vėliau Sausio 13-osios byloje teisti Mykolas Burokevičius, Juozas Jermalavičius ar Valerijus Ivanovas. Šešėliniu vadovu buvo ir Juozas Kuolelis, 1987–1989 m. vadovavęs radijui ir televizijai.

 

„Kiek žinau, iš Lietuvos TV darbuotojų niekas nedirbo ir jie surinko kitus techninius darbuotojus. Jie atsivežė visą darbuotojų brigadą iš Maskvos ar Minsko, o tos laidos buvo jokio dėmesio nevertos. Ten būdavo tik pokalbiai studijoje, kviesdavosi burokevičininkus, jermalavičius ir ivanovus“, – teigė naujienų direkcijai vadovavęs Romas Jankauskas.

 

Į okupuotus pastatus buvo infiltruota ir Lietuvai informaciją teikiančių agentų. Vienas tokių – Virgaudas Jakucevičius, teigęs, jog visi dirbo konspiracinėmis sąlygomis, vieni kitų beveik nepažinojo, o kartą vesti laidas buvo pasiūlyta net ir jam dėl akivaizdaus personalo trūkumo.

 

„Man vieną kartą siūlė žinias skaityti. Gal neatvažiavo kažkas, bet ateina žinių laikas, paruošta informacija, o skaityti nėra kam. Suvaidinau, kad gerklę skauda, pakosėjau ir G. Steigvila pats skaitė“, – prisiminė V. Jakucevičius.

 

Su karščiuojančių ligonių pilna palata „kasperviziją“ palyginęs Algirdas Kaušpėdas teigė, jog šią „televiziją“ buvo galima žiūrėti nebent iš mokslinių paskatų. Programose nuolatos buvo giedama apie „atsikvošėjimą“, „fašistų palikuonis“ ir „melo trumpas kojas“, adresuojant tai nepriklausomos Lietuvos valdžiai.

 

„Aš norėčiau perspėti vaikinus dar kartą, patikėkite manimi kaip profesionaliu kariškiu, jus įtraukė į baisų dalyką. Galbūt apgautas, paklydęs Landsbergis tvirtina absurdą, kad Lietuva – ne Tarybų Sąjungos sudėtyje. Tegul tėvynės išdavikai verčia jus, bet jūs, žmonės, patys jaučiate. Atverkite akis ir tikrai pamatysite, kas darosi Lietuvoje... Va, gal šitaip“, – eteryje sakė E. Kasperavičius.

 

Tačiau monologinės programos nebuvo žiūrimos. Bandoma buvo išnaudoti tiek Lietuvos televizijos ir radijo fonduose saugomą medžiagą, tiek ne visai legaliai transliuojamas MTV programas ar populiarius serialus, vakarietišką animaciją.

 

„Jie turėjo prieigą prie fondų, įrašų, pradėjo rodyti anksčiau įrašytus koncertus ir spektaklius. Tai, kas buvo televizijos fonduose. Bet įtakos Vilniaus gyventojams jie tikrai nedarė ir niekam nebuvo įdomu“, – teigė vienas iš „išvarytųjų“ TV darbuotojų Romas Jankauskas.

 

Vienas pavojingiausių momentų – pačių sovietų surengta provokacija, kurios metu buvo „sučiuptas“ Krašto apsaugos departamento vadovas Audrius Butkevičius. Kovo mėnesį laidoje E. Kasperavičius demonstravo užrašų knygeles su neva perimta svarbia informacija.

 

Taip pat į kairę ir į dešinę dalinti „diktorių“ patarimai Lietuvos žiniasklaidai, buvo cituojama spauda su grasinimu „drebėkit, žurnalistai“, o tų pačių metų kovo mėnesį vyko „referendumas dėl Sovietų Sąjungos“ išsaugojimo, kurį Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, boikotavo.

 

Tačiau „kaspervizijos“ „diktoriai“ situaciją sekė ir raportavo iš daugiausia kariniuose punktuose įrengtų balsavimo apylinkių apie pozityviai už tarybinės tragedijos išsaugojimą pasisakančius piliečius.

 

Lietuvos protestai

Per visą okupacijos laikotarpį keletą kartų okupantai įsileido nepriklausomos Lietuvos televizijos darbuotojus ir komisijas žalai užfiksuoti. Išvarytiems darbuotojams buvo leista pasiimti ir asmeninius daiktus.

 

Lietuvos valstybė stengėsi pažaboti vandalus siųsdami įvairias komisijas. Pavyzdžiui, Aplinkos apsaugos departamentas nustatė, jog gyvsidabrio koncentracija dėl patalpose sudaužytų lempų iki 3 kartų didesnė už leistiną. Žinoma, jog „kaspervizijos“ laidose tokios išvados buvo išjuokiamos.

 

Dar įdomesnis momentas – Maskvos televizijoje pasirodęs ir pačių „kaspervizininkų“ perduotas vaizdo įrašas apie patalpose rastus ginklus, kurie tebuvo rekvizito sandėliuose rasta ir filmavimuose naudota teatrinė butaforija, naudota TV filmuose.

 

Kolaborantams jau pradėjus transliacijas, priekaištų turėjo ir Lietuvių kalbos komisija, vasario mėnesį išplatinusi smerkimą dėl lietuvių kalbos darkymo „kaspervizijos“ laidose ir „žargoniškos lietuvių kalbos platinimo, bendrinės kalbos žalojimo ir visos šios nusikalstamos veiklos organizatorių“.

 

Tuo metu išvarytieji televizijos darbuotojai televizijos laidas transliavo iš Kauno, Šiaulių, Panevėžio bei spontaniškai įrengtos studijos Aukščiausioje Taryboje, vicepirmininko Broniaus Kuzmicko kabineto.

Be pastatų likę radijo ir televizijos darbuotojai kreipėsi į teismą dėl neteisėto fondų panaudojimo. Anot liudininkų, panašu į tai, jog „kaspervizija“ buvo nereikalinga Maskvai, o pastatus okupavę reakcionieriai gan greitai bandė ieškoti kompromiso su Lietuvos valdžia.

 

„1991 m. vasario 4 d. Žurnalistų sąjungoje, kur dabar esame įsikūrę, iš L. Tapino išgirstu naujieną: Lietuvos ryšių ministras K. Birulis AT posėdyje pranešė, kad jam paskambino TSRS ryšių ministras ir pasakė, jog bus grąžinami kariškių užgrobti RTV pastatai, jeigu burokevičininkams bus leista turėti savo 2 valandų televizijos programą“, – rašė A. Šimkūnas.

 

Susitarimo paieškos rodė ir pačios „kaspervizijos“ ir okupantų silpnumą, o neįvykęs „prezidentinis valdymas“ pačius okupantus paliko gana nepatogioje padėtyje – išlaikyti dėmesį ir eterį buvo sunku net ir su iš Maskvos ar Minsko atsiųstais darbuotojais.

 

Milžiniška žala ir vagystės

Tokia situacija tęsėsi iki rugpjūčio 22 dienos, kai buvo aišku, kad kietosios linijos šalininkų perversmas, pavadintas Rugpjūčio puču, Maskvoje žlugo, o su juo ir okupantų viltys grąžinti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Tomis dienomis situacija atrodė ne mažiau grėsmingai.

 

„Kai įvyko pučas rugpjūčio 19 dieną, tą naktį buvo labai baisu. Seimas buvo evakuotas ir mes likome su savo televizijos naujienų redakcija. Atsimenu, kaip Nijolė Steiblienė, žinių redaktorė ir žurnalistė, manęs paklausė: „Direktoriau, ar vakaro žinias skaityti?“ Buvo supratimas, kad viskas baigiasi. Nors žinios išėjo, po to ir mes evakavomės, išėjome į pogrindį, paslėpėme visus aparatus, nes tikėjomės, kad Seimas kitą dieną bus užimtas“, – lemtingus įvykius prisiminė Algirdas Kaušpėdas.

 

222 dienas televizijoje ir radijuje siautėję okupantai išvyko su pilnais furgonais pavogtos technikos, o likusią stengėsi kuo labiau sugadinti. Grįžę į televizijos ir radijo pastatus darbuotojai vertino nuostolius, tačiau vien vaizdas kėlė šiurpą – neveikė net tualetai, o televizijos pultai buvo apipilti rūgštimi, visur netvarka.

 

Beje, visas 222 dienas sklandė ir legendos apie turguje atsiradusią televizijos ar radijo įrangą. Vėliau paskaičiuota ir okupantų padaryta žala: 30 mln. 958 tūkst. rublių, iš kurių techniniam centrui – beveik 28 mln. Sunaikinta ir dalis Lietuvai svarbių fondų.

 

Atsiėmus pastatus, visi darbai persikėlė į juos tik metų pabaigoje. Iki tol reikėjo atkurti techniką, išvėdinti patalpas ar net, kai kurių darbuotojų teigimu, išvalyti okupantų paliktas išmatas. Vieni kolaborantų televizijos veikėjai pabėgo į Rusiją ar Baltarusiją, kiti liko Lietuvoje.

 

1994 metais į Lietuvą teismui buvo sugrąžinti ir pagrindiniai Sausio 13-osios įvykių kaltininkai – Juozas Jermalavičius ir Mykolas Burokevičius, už antivalstybinę veiklą jie nuteisti kalėti atitinkamai 8-erių ir 12 metų bausmėmis. Juozui Kuoleliui skirta 5-erių metų bausmė.

 

E. Kasperavičius pasitraukė į Kiniją ir teigė apie Rugpjūčio pučą nieko nežinojęs. Okupacinės televizijos veidas ir pagrindinis „kaspervizijos“ veikėjas ir šiandien nevengia pasidalinti savo įžvalgomis apie to meto įvykius.

 

„Ten buvo ne žmonių, o žvėrių padaryta. Viskas išlaužyta, sulieta, sulaistyta, išmėtyta. Tik tiek, kad žmonės entuziastingai viską tvarkė, iš užsienio valstybių pagalba pasiekė. Ir po to dar stipresni buvom negu prieš tai. Fondams žala padaryta, technikai. Techniką atkursi, pagaminsi, o kas sukurta... Neatkursi ir randai lieka visam gyvenimui“, – teigė Romas Jankauskas.