Monstras grįžta: virš Putino Rusijos kyla Stalino šešėlis

lrt.lt, 2024 01 08

Antrajame pagal dydį Rusijos Tatarstano regiono mieste Naberežnyje Čelnuose, nelicencijuotos privačios mokyklos teritorijoje stovi neįprastas paminklas sovietų diktatoriui Josifui Stalinui. 

lrt.lt

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

 

Nerūpestingai ant suolelio sėdintis Stalinas tarsi kviečia praeivius prisėsti ir pabendrauti. Iš tirono laikysenos ir gestų atrodo, kad jis vienu metu ir klausosi, ir kantriai kažką aiškina – tai aiškiai kontrastuoja su brutalia jo valdymo realybe.

 

Šiuo metu Rusijoje yra daugiau nei 100 paminklų Stalinui, dauguma jų pastatyti per 24 prezidento Vladimiro Putino valdymo metus. Tačiau paminklas Naberežnyje Čelnuose bene geriausiai atspindi paradoksalų ir niekaip nenutrūkstantį šalies santykį su žmogumi, kuris mirė prieš 70 metų, bet kurio palikimas ir toliau betarpiškai liečia ir net formuoja daugelio šalies piliečių gyvenimus. Svarbiausiais šio palikimo aspektais meistriškai manipuliuoja V. Putinas ir Kremlius, kurdami autoritarinę, nacionalistinę, militarizuotą Rusijos viziją, kuri, daugelio analitikų teigimu, yra faktiškai, o gal ir ideologiškai, „neostalinistinė“.

 

„Šiandieninėje Rusijoje „Leninas“ tėra tik figūra mauzoliejuje ar muziejuose, ir nieko daugiau, – rašė 2003 m. V. Putinui perėmus naftos milžinę „Jukos“ iš Rusijos į Izraelį pabėgęs verslininkas Leonidas Nevzlinas. – „Stalinas“ yra mūsų kasdienybė. V. Putino režimas puoselėja konkretų, apibrėžtą santykį su Stalinu, stalinistais, stalinizmu. Šis santykis pirmiausia susijęs su režimo šaknimis. KGB [ir kitos sovietų saugumo tarnybos] negali būti prieš „Staliną“ kaip idėją ir kaip praktiką. Stalinas yra jų globėjas, jų likimas, jų biografija.“

 

„Stalinas“ – tai specialioji operacija, kurios metu gyventojai įtraukiami į stalinizacijos procesą ir verbuojami tapti neostalinistais, – rašė jis. – Kultūrine-psichologine prasme mes išliekame stalinistine visuomene.“

 

Rugpjūtį „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) pasirodžiusiame straipsnyje totorių aktyvistas ir politikos analitikas Ruslanas Aisinas, pavadinęs Staliną „didžiuoju manipuliatoriumi“, rašė, kad Rusija iš Stalino paveldėjo paklusnumo, konformizmo, izoliacijos ir dislokacijos principus.

 

„Mes neabejotinai gyvename apsupti Stalino palikimo, – rašė jis, – kur pagrindiniai elementai yra baimė, atomizacija, paklusnumas ir kitos socialinės blogybės.“

 

„Nesu nieko apie tai girdėjęs“

1991 m. KGB karjeros karininkas Aleksejus Solovjovas buvo išsiųstas į Tolimuosiuose Rytuose esantį Smolenkos kaimą ištirti archyviniuose dokumentuose užfiksuotų įrodymų, kad stalinistinių represijų aukoms įvykdžius mirties bausmę jos buvo sumestos į masines kapavietes vietos miške. Tai buvo vienas iš kelių vėlyvuoju sovietmečiu ir ankstyvuoju posovietiniu laikotarpiu organizuotų bandymų atskleisti Stalino valdžios nusikaltimus prieš Sovietų Sąjungos gyventojus.

 

„Mes lėtai ėjome per mišką, tyliai kalbėdamiesi tarpusavyje, kai netikėtai po tirpstančiu sniegu pastebėjome įdubimus žemėje, – RFE / RL pasakojo 92 metų A. Solovjovas. – Iš pradžių jų suskaičiavome aštuonis, paskui – beveik 20. Vienoje įduboje radome kruviną triušio odą, matyt, lapės nudirtą. Tačiau aptikome ir kaulą, kuris nebuvo panašus į triušio. Nusiuntėme jį ištirti, ir paaiškėjo, kad tai – žmogaus kaulas.“

 

Per kelis ateinančius mėnesius tyrėjai aptiko 50 primityvių masinių kapaviečių su mažiausiai 2 500 žmonių, kuriems 1937–1938 m. buvo neteisėtai įvykdyta mirties bausmė, palaikų. Ekspertų skaičiavimais, miške palaidota mažiausiai 8 000 žmonių, nors tyrimai čia seniai nebevyksta.

 

Pasak A. Solovjovo, šios ekspedicijos užuomazga buvo 1980 m. įvykęs pokalbis su pagyvenusiu buvusiu Stalino laikų saugumo tarnybų pareigūnu, kurio tapatybės jis pažadėjo niekada neatskleisti.

 

„Jis atrodė paliegęs ir susikrimtęs, – prisiminė A. Solovjovas. – Tai, ką išgirdau, mane nustebino ir išgąsdino. Jis sakė manąs, kad netrukus mirs, todėl jam reikėjo pasidalyti šia informacija ir papasakoti apie tuos siaubingus įvykius.“

 

Stalino NKVD slaptojoje policijoje seržantu tarnavęs vyras pasakojo buvęs iškviestas NKVD majoro ir paskirtas „vykdyti nuosprendžius liaudies priešams“.

 

„Šaudėme juos kalėjime kiekvieną naktį, taip pat ir per šventes“, – A. Solovjovas prisiminė kalbinto vyro pasakojimą. Kiekvieną naktį kalėjimas gaudavo egzekucijų sąrašą, kurį pasirašydavo Čitos srities NKVD viršininkas Grigorijus Chorchorinas. Pats G. Chorchorinas buvo suimtas 1938 m., o 1939 m. kovą mirė areštinėje.

 

„Nuteistieji mirti nežinojo savo likimo: tribunolai posėdžiavo slapta ir nuosprendžių kaltinamiesiems neskelbė, – sakė pašnekovas. – Sargybiniai palydėdavo pasmerktuosius į rūsį, kur jie buvo nušaunami revolveriu į pakaušį.“

 

„[Buvęs NKVD pareigūnas] negalėjo pasakyti, kur palaidoti kūnai, – pridūrė A. Solovjovas. – Jis nežinojo.“

 

Šiandien miške įrengtas nedidelis neoficialus memorialas su kai kurių čia palaidotų aukų pavardėmis. Tačiau tik nedaugelis vietinių apie jį žino.

 

„Girdėjau, kad yra paminklas, – sakė už 15 km į šiaurę nuo Čitos esančios ir apie 10 000 gyventojų turinčios Smolenkos gyventoja Jelena Sedova. – Bet aš ten niekada nebuvau.“

 

Vardo neskelbti prašęs 22 metų vietos gyventojas sakė nieko nežinantis apie miške esančią atminimo vietą.

 

„Nežinojau, kad ten kažkas užkastas, kad yra paminklas, – sakė jis RFE / RL. – Represuoti žmonės? Čia buvo šaudomi žmonės? Nieko sau. Nieko apie tai negirdėjau.“

 

Nepaisant sukrečiančios patirties žvelgiant į palūžusio NKVD smogiko akis ir tyrinėjant Smolenkos masines kapavietes, A. Solovjovas džiaugiasi šiandien stebima Stalino reabilitacija.

 

„Stalinas savo laiku buvo išmintingas politikas, o tie, kurie jį kritikuoja, tiesiog nori apjuodinti komunizmo idėjas ir mūsų didingą praeitį, – sakė jis. – Destalinizacijos reikia tik tiems, kurie nori atitraukti Rusijos piliečių dėmesį nuo žlugusių [posovietinių] reformų. Žmonėms to nereikia.“

 

„Represijos buvo baisus mūsų istorijos puslapis, – pripažino jis. – Tačiau bet kuris režimas yra padaręs klaidų ir turi tamsių dėmių. Turime kalbėti apie gerus dalykus, kurie įvyko valdant Stalinui. O jų buvo daug. Nors galima sakyti, kad tuometinė valstybė buvo sukurta remiantis represuotų žmonių darbu, kartais reikia aukotis, kad pasiektum tam tikrų tikslų.“

 

Olegas Jačmenevas yra Čitoje įsikūrusio Užbaikalės valstybinio universiteto magistrantas. Pasak jo, daugelis dėstytojų yra „aktyvūs putinistai“. Jis prisimena, kaip su vienu dėstytoju aptarinėjo Stalino nusikaltimus ir šis galiausiai pasakė, kad „nors viskas buvo blogai, kitaip būtų buvę dar blogiau“.

 

„Deja, tapo įprasta girti Stalino laikus, nes žmonės nežino tiesos apie lagerius ir represijas, – sakė O. Jačmenevas. – Jei man reikia informacijos apie tuos, kuriems buvo įvykdyta mirties bausmė, ir aš nueinu į archyvus, netrukus prisistato žmonės su antpečiais ir ima klausinėti, ar nesu „užsienio agentas“, bandantis apšmeižti Staliną – Rusijos pasididžiavimą.“

 

Pagarba ir baimė

Bandymas reabilituoti Staliną būdingas V. Putino epochai nuo pat buvusio KGB karininko atėjimo į valdžią beveik prieš ketvirtį amžiaus. Nepriklausoma apklausų agentūra „Levados centras“ nuo dešimtojo 20 amžiaus dešimtmečio pradžios periodiškai prašo rusų įvardinti „iškiliausią visų laikų ir tautų veikėją. 1994 m. sovietų diktatorius surinko apie 20 proc. balsų ir reitinge užėmė tolimą ketvirtą vietą. Tačiau 2012 m. jis užėmė pirmąją vietą ir nuo to laiko joje išsilaikė iki šiol. 2021 m. Staliną rinkosi daugiau nei 40 proc. rusų. 2023 m. 47 proc. rusų teigė, kad Staliną vertina „pagarbiai“.

 

„Pagarba“ šiuolaikinėje kalboje reiškia šiltą, nuoširdų jausmą, bet kartu ir pagarbos objekto pranašumo pripažinimą, – rugpjūtį pasirodžiusiame straipsnyje rašė „Levados centro“ vyriausiasis analitikas Aleksejus Levinsonas. – „Jei bijo, reiškia gerbia“, – dažnai šiomis dienomis girdimas posakis. Ir jis labai dažnai nuskamba atsakant į klausimus apie Staliną.“

 

Stebėtojų teigimu, Kremliaus bandymai manipuliuoti Stalino įvaizdžiu ir Rusijos žmonių sąmonėje likusiu psichologiniu sovietinės patirties pėdsaku stebimi nuo paskutinės 1999 metų dienos, kai V. Putinas pradėjo eiti Rusijos prezidento pareigas. Iš pradžių Stalinas buvo pristatomas kaip „efektyvus lyderis“, atvedęs Sovietų Sąjungą į pergalę prieš nacistinę Vokietiją. Jo įvaizdis beveik visada buvo siejamas su Antruoju pasauliniu karu, o atvaizdas vis dažniau atsirasdavo ant plakatų ir transparantų, iliustruojančių V. Putino Vyriausybės šlovinamą sovietų vaidmenį kare.

 

Tačiau laikui bėgant Stalino sąsajos su karu tapo nebe tokios glaudžios, jo ir stalinizmo vaizdiniai pradėti naudoti daug platesniame kontekste – nuo reklamos iki meno. Jie aiškiai ir pozityviai figūruoja dešimtyse Vyriausybės visoje šalyje surengtų džingoistinių parodų „Rusija: mano istorija“.

 

Paskutiniojo Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo laikais, paskelbus apie persitvarkymo ir atvirumo politikos pradžią, Stalinas dažniausiai buvo minimas tik jo nusikaltimų pasmerkimo kontekste, kai paaiškėjusios šiurpios detalės tapo visos šalies žiniasklaidos pokalbių tema. Dabar gi, analitikų teigimu, jis visiškai normaliai figūruoja kasdieniniame rusų gyvenime.

 

„Stalinas nuolat pasirodo viešojoje erdvėje, – 2021 m. interviu RFE / RL sakė „Levados centro“ direktorius Denisas Volkovas. – [Folkloristas] Aleksandras Archipovas suskaičiavo beveik 150 paminklų. Iš dalies tai yra paprastų žmonių iniciatyvos. Kartais prisideda Komunistų partija, bet iš esmės tai – liaudies stalinizmas. Nostalgija vadui, stipriai rankai.“

 

Pasak daugybę mokslo ir švietimo programų sukūrusio biologo Iljos Kolmanovskio, valdant V. Putinui Rusija pasiekė etapą, kurį galima pavadinti „brandžiu autoritarizmu“.

 

Tokiomis sąlygomis visuomenė „negyvena savo kasdienio gyvenimo, bet nuolat yra mobilizacijos būsenoje, – sakė jis. – Valstybė išlaiko žmones mobilizacijos būsenoje, gąsdindama užpuolimu, o tai savo ruožtu pateisina autokratiją ir stiprios rankos būtinybę.“

 

Kartu su Stalino reabilitacija į Rusiją sugrįžo ir Feliksas Dzeržinskis – liūdnai pagarsėjęs sovietų slaptosios policijos įkūrėjas ir negailestingas politinio teroro vykdytojas. 1991 m. rugpjūtį Maskvos Lubiankos aikštėje prie KGB būstinės stovėjusios didžiulės F. Dzeržinskio statulos nuvertimas buvo laikomas ryžtingu išsivadavimu iš autoritarizmo ir represijų.

 

Tačiau rugsėjį priešais Maskvos užsienio žvalgybos tarnybos SVR būstinę buvo atidengta kiek mažesnė pompastiškos statulos versija. Pagrindinis asmuo renginyje buvo SVR direktorius, buvęs KGB karininkas ir V. Putino sąjungininkas Sergejus Naryškinas, 2009–2012 m. vadovavęs Vyriausybės Istorinės tiesos komisijai.

 

F. Dzeržinskis „svajojo sukurti gėrio ir teisingumo principais grįstą ateitį“, – susirinkusiems žvalgybos pareigūnams sakė S. Naryškinas.

 

Maždaug po mėnesio, spalio 24 d., centrinės Kirovo srities Orlovo miesto vaikų parke buvo atidengtas Stalino biustas. Ceremonijoje dalyvavo Stalino proanūkis Selimas Bensaadas ir Dzeržinskio brolio proanūkis Vladimiras Dzeržinskis. Miesto meras sakė, jog ši vieta paminklui pasirinkta todėl, kad „sovietų valdžios laikais čia stovėjo paminklas Stalinui“. Vietos žiniasklaida pranešė, kad „toli gražu ne visi gyventojai palaiko šią iniciatyvą“ ir kad vietos prokurorams buvo išsiųsti skundai.

 

Dviejų muziejų istorija

2020 m. birželį komunistas verslininkas Aleksejus Zorovas privačioje teritorijoje Boro mieste, esančiame kitoje Volgos upės pusėje nuo regiono sostinės Žemutinio Naugardo, pastatė 3 metrų bronzinę Stalino statulą. Boro meras Aleksandras Kiseliovas nepritarė be leidimo pastatytos statulos atsiradimui ir paprašė policijos atlikti tyrimą. Po kelių dienų policijos tyrėjai pranešė neradę jokių pažeidimo įrodymų, nes statula tebuvo „dekoratyvinė sodo skulptūra“. Paminklas liko stovėti.

 

Po trejų metų, šių metų birželį, toje pačioje vietoje A. Zorovas nusprendė įrengti „Stalino centru“ pavadintą privatų muziejų kompleksą. Žurnalistams jis sakė, kad muziejuje bus eksponuojami daiktai iš jo „asmeninės kolekcijos“. 2021 m. pirmą kartą paskelbus apie šį projektą, kilo gyvos diskusijos vietos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose.

 

„Tai yra mūsų istorijos dalis, – rašė vienas komentatorius, – ir, beje, ne pati blogiausia. Didžiosios SSRS kūrimo epocha. Kol kas turime tik paminklą jos žlugimui – Jelcino centrą.“

 

2015 m. Boriso Jelcino politinėje bazėje Jekaterinburge atidarytas Jelcino centras ilgą laiką buvo kritikuojamas Rusijos nacionalistų ir komunistų, rengusių net piketus priešais jį. 2018 m. komunistų kandidatas į prezidento postą Pavelas Grudininas ragino centrą uždaryti. Birželį teisingumo ministerija paskelbė atliekanti tyrimą dėl centro veiklos atitikimo drakoniškiems Rusijos „užsienio agentų“ įstatymams.

 

„[Stalino centrą] reikėtų pastatyti priešais Jelcino centrą, – rašė kitas komentatorius socialiniuose tinkluose. – Tada galėtume palyginti lankytojų skaičių.“

 

Komunistų partijos Boro skyriaus duomenimis, Stalino centro „filialas“ turėjo būti atidarytas Pietų Sibire įsikūrusiame Barnaulo mieste.

 

„Sulaukiame prašymų ir iš kitų Rusijos regionų“, – sakoma partijos pareiškime.

 

Gruodžio 16 d. partijos „Rusijos komunistai“ – su daug didesne Rusijos komunistų partija nesusijusios nedidelės stalinistinės partijos – iniciatyva Barnaule buvo atidarytas Stalino centras. Šia proga surengtų iškilmių metu regiono įstatymų leidėjas Sergejus Matasovas pažadėjo „stalinistiniais metodais susidoroti“ su B. Jelcino ir įkalinto opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno šalininkais. Pirmasis naujojo centro eksponatas buvo iš asmeninės S. Matasovo kolekcijos – 2017 m. miške užkastas rastas Stalino biustas.

 

„Stalinas gyvas kiekviename iš mūsų“, – RFE / RL sakė vienas parodos atidarymo dalyvis.

 

„Pagrindinė kronika“

Beveik už 6000 km į rytus nuo Boro, Magadano srityje, ant Kolymos upės kranto įsikūrusi Debino gyvenvietė, turinti apie 700 gyventojų. 1935 m. įsikūręs gyvenamasis punktas iš esmės buvo didelis lageris, kurio kaliniai buvo verčiami sunkiai nupasakojamomis sąlygomis kasti auksą. Gyvenvietėje dominuoja apgriuvęs trijų aukštų mūrinis pastatas, kuriame šiuo metu įsikūrusi tuberkuliozės ligoninė.

 

„Tai – istorinis pastatas, – paaiškino istorikas Ivanas Džucha. – Tuo metu tai buvo didžiausias pastatas Kolymos regione. Jame buvo įsikūrę lagerio prižiūrėtojai... Vėliau čia buvo atidaryta ligoninė ir per stebuklą čia buvo atvežtas [Varlamas] Šalamovas. Jis tiesiogine to žodžio prasme buvo vaikščiojantis numirėlis – jau beveik „pasiekęs socializmą“, kaip anuomet juokauta, – tačiau šioje ligoninėje jis buvo grąžintas į gyvenimą, čia, vis dar būdamas kaliniu, rašė savo eilėraščius ir apsakymus.“

 

1982 m. miręs V. Šalamovas didžiąją laiko dalį nuo 1937 m. iki 1951 m. kalėjo Kolymos regione. Jis išgyveno, nes vienas gydytojas nusprendė jį išmokyti mediko profesijos, todėl paskutinius penkerius kalinimo metus jis galėjo dirbti ligoninėje. Į europinę Rusiją, esančią į vakarus nuo Uralo, jam buvo leista grįžti tik po Stalino mirties 1953 m.

 

Jo šešių tomų apsakymų rinkinys „Kolymos istorijos“ Sovietų Sąjungoje buvo išleistas tik 1987-aisiais, jau prasidėjus vadinamajam persitvarkymui. Rinkinys buvo pavadintas „pagrindine Stalino darbo stovyklų kasdienybės kronika“.

 

„V. Šalamovo likimas labai skaudus ir tragiškas, – sakė geologijos profesorė iš Magadano Irina Žulanova. – Jo tragedija yra visos mūsų šalies tragedija. Ir niekas kitas taip tiksliai ir įtaigiai nerašė apie Kolymą ir visą stalinistinės mašinos esmę. Niekas. Net [Aleksandras] Solženicynas, mano manymu, taip daug nepapasakojo apie represijas.“

 

2005 m. vietos entuziastai, tokie kaip I. Džucha ir I. Žulanova, ligoninėje, kurioje rašytojas gyveno, dirbo ir rašė, įkūrė V. Šalamovui skirtą mini muziejų. Viename kambaryje sukaupta daugybė eksponatų iš kasdienio gulago kalinių gyvenimo, pavyzdžiui, priverstinio darbo įrankiai, taip pat originalūs daiktai iš V. Šalamovo bibliotekos, jo rankraščių bei užrašų knygelių kopijos.

 

Tačiau lapkričio mėnesį vietos valdžia be jokio paaiškinimo muziejų uždarė. I. Džucha mano, kad tai padaryti paskatino laikraštyje pasirodęs straipsnis apie muziejų, kuriame atkreiptas dėmesys į katastrofišką pačios ligoninės būklę.

 

„[2024 m. kovą vyksiančių] prezidento rinkimų išvakarėse valdžiai nereikia skandalo, – sakė I. Džucha. – Vyriausioji gydytoja sulaukė nurodymo iš regiono ministro. Vėliau įsitraukė ir pats gubernatorius. Galiausiai 20 metų vietos gyventojų ir istorikų pastangomis kurtas muziejus buvo uždarytas.“

 

Ligoninės ir regioninės Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnai, išgirdę, kad skambina RFE / RL žurnalistai, padėjo ragelį. Keli vietos gyventojai pasakojo, kad vyriausioji gydytoja Natalija Sidorenko jiems sakiusi, jog tai ne jos sprendimas. Vietos žiniasklaida citavo Sveikatos apsaugos ministerijos pareiškimą, kuriame teigiama, kad muziejus uždarytas, dėl to, jog įsikūręs ligoninėje, kurioje gydomi sunkiai sergantys pacientai, įskaitant vaikus. Pareiškime priduriama, kad muziejaus eksponatai bus peržiūrėti, o „turintys istorinę-kultūrinę reikšmę“, bus išsiųsti į Magadaną.

 

„Šiomis dienomis [Stalino laikų] represijų tema aktyviai tildoma, – sakė I. Žulanova, – nes mes vėl gyvename kriminalinėje valstybėje. V. Putinas yra visiškas blogis. Aš jau sena, gyvenau ir prie Stalino. Gimiau 1942 m. netoli Stalingrado. Buvau ketvirtoje klasėje, kai 1953 m. mirė Stalinas. Dabar matau, kad žmonės vėl bijo ir mieliau renkasi patylėti.“

 

„Kalbant apie muziejų, – pridūrė ji, – jis pasakoja apie unikalų gyvenimą ir nepriekaištingą asmenybę. Žmonės turi žinoti savo istoriją. Ir kad būna nepriekaištingų žmonių.“

 

„Vertybių susidūrimas“

Nuo tada, kai 2022 m. vasarį V. Putinas pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, dešimtys paminklų stalinizmo aukoms buvo išniekinti, sunaikinti arba nugriauti pareigūnų. Projektą „Paskutinis adresas“ vykdę ir ant pastatų, kuriuose gyveno Stalino laikų politinių represijų aukos, nedideles atminimo lenteles kabinę asmenys praneša, kad „praktiškai kiekvieną savaitę dingsta po vieną lentelę“.

 

Žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorialas“ vadovė Aleksandra Polivanova RFE / RL sakė, kad šalyje vyksta „labai svarbus vertybių susidūrimas“.

 

2021 m. Stalino represijas tyrinėjęs „Memorialas“ buvo apkaltintas pažeidęs „užsienio agentų“ įstatymą ir uždarytas; nepaisant to, 2022 m., kartu su kitais dviem laureatais, organizacija buvo apdovanota Nobelio taikos premija. „Memorialo“ likvidavimo posėdžio Maskvos pagrindiniame teisme metu prokuroras, regis, atskleidė tikrąją ilgamečio organizacijos persekiojimo priežastį.

 

„Memorialas“ juodina mūsų istoriją, – sakė jis. – Jis verčia mus – nugalėtojų kartą ir nugalėtojų ainius – teisintis dėl savo istorijos.“

 

„Kai prieš Ukrainos miestus įvykdomas koks nors ypač baisus išpuolis, kai raketos krenta ant daugiabučių namų ir žūsta žmonės, Rusijos gyventojai neša gėles prie paminklų, – sakė A. Polivanova. – Dažniausiai jie neša gėles prie paminklų [ukrainiečių poetams] Lesiai Ukrainkai arba Tarasui Ševčenkai, bet gana dažnai gėlės nugula ir prie paminklų sovietinio teroro aukoms.“

 

„Kitaip tariant, – pridūrė ji, – žmonės spontaniškai sieja dabartinės Rusijos valdžios nusikaltimus su sovietinės valstybės nusikaltimais. Mes stebime tam tikrą labai svarbų etapą sovietinio valstybinio teroro suvokime.“

 

Anot jos, į „Memorialą“ vis dažniau kreipdavosi žmonės, norintys gauti informacijos apie Stalino laikais nužudytus ar dingusius savo protėvius. A. Polivanova mano, kad kai kurie iš šių žmonių tyrinėja savo šeimos istoriją, norėdami „prisišlieti prie represuotųjų, o ne prie represavusių ir taip bent iš dalies atsiriboti nuo agresoriaus [kare prieš Ukrainą]“.

 

Aktyvisto ir apžvalgininko Sergejaus Parchomenkos teigimu, šis vertybių susidūrimas rodo daugiau nei tris dešimtmečius trukusio „Memorialo“ darbo, kuriame dalyvavo „labai daug žmonių“, sėkmę ir svarbą.

 

„Memorialas“ stengėsi suburti žmones aplink šias idėjas, aptarti jas su vaikais, įtraukti vaikus į rašinių konkursus, paskatinti žmones studijuoti savo miesto, savo gatvės istoriją ir patiems atrasti karčius puslapius, kalbėti apie kaltę ir neteisybę, – aiškino S. Parchomenka. – O tai yra visiškai nepriimtina [V. Putino] režimui.“