Gintautas Mažeikis. Vilniaus NATO: prasidėjus Rusijos valstybės žlugimui

lrt.lt, 2023 07 10

Esama Rusijos valstybės struktūra išsidėvėjo ir nebeveikia vis daugiau jos elementų, nors sakyti, kad tai jau žlugusi valstybė (angl. a failed state) dar negalima. Kas taip sako – arba skuba, arba meluoja, arba neįsivaizduoja, ką reiškia žlugusi valstybė. 

lrt.lt

Žlugusių valstybių tyrinėtojai nurodo jų požymius: svarbiausia – valstybė nebeturi prievartos naudojimo monopolijos; kiti požymiai: teritoriją krečia pilietiniai karai ir perversmai (o ne vienas maištas), prasideda įvairių šalių arba privačių kariuomenių intervencijos, siekiant stabilizuoti augantį chaosą, valstybės teritorija skaidoma ginkluotų ir turtingų interesų grupių, klesti milžiniška korupcija, nebeveikia teisė ir teismai, atsiranda daug privačių kalėjimų, žlunga nacionalinė valiuta ir bankai tampa nepatikimi.

 

Žlugusios valstybės buvo: III Reicho Vokietija (1945 m.), Bosnija ir Hercegovina (1995 m.), Kosovas (1999 m.), Irakas (2003 m.), Afganistanas (2001–2021 m.) ir kitos šalys, kurios žlugo dėl karo, vidinio teroro, išorinių intervencijų ir kita, ir buvo reikalingos didelės pastangos atkurti šias valstybes.

 

O žlungančiomis laikomos Libija, Sudanas, Haitis, Sirija tam tikrais jų periodais. Autoritarinės ar net totalitarinės santvarkos dar nėra žlugusios valstybės, veikiau priešingai – primena tvirtas valstybes. Rusija dar nėra žlugusi valstybė, tačiau griuvimas prasidėjo ir yra matomas dėmesingam stebėtojui.

 

Rusija yra branduolinius ginklus turinti valstybė ir turinti jų tiek daug, kad galėtų keletą kartų sunaikinti planetą. Be to, ji yra JT Saugumo Tarybos nuolatinė narė, turinti veto teisę JT sprendimams. Todėl ši situacija yra unikali. NATO, siekianti užtikrinti ne tik bloko šalių, bet ir globalinį saugumą, negali ignoruoti didėjančio branduolinio ginklo platinimo ar jo naudojimo pavojaus.

 

Rusijos valstybės žlugimo atveju kartu su naująja jos vyriausybe, jei tokia atsirastų ir ji to paprašytų, reikėtų laikinai užimti ir saugoti branduolines saugyklas ir atomines elektrines, siekiant išgelbėti pasaulį nuo katastrofos. Tačiau galimas ir kraštutinis atvejis – kai laiko tokioms deryboms nebus ir Lenkija, Lietuva ar kitos šalys, informuodamos savo NATO partnerius, imtųsi veiksmų, kuriems laiko būtų tik kelios valandos. Vadinasi, tokiems veiksmams pateisinti reikalingi išankstiniai protokolai. Žinoma, kad tokio scenarijaus galimybė yra nedidelė ir tikėtina, kad Kremliaus viršūnės sugebės išspręsti laipsnišką, bet neišvengiamą Putino pasitraukimą iš valdžios. Ir kuo greičiau, tuo geriau.

 

Tačiau tikimybė, kad Mišustino vyriausybė, kurios įtaka ir populiarumas yra labai menki, užims jai konstitucijos garantuotą vietą, taip pat yra labai maža. O visa kita, visos kitos teorijos yra samprotavimai apie taikų arba karinį perversmą.

 

Žlungančios valstybės kontekste pažymėtinas branduolinio ginklo paradoksas: jis užtikrina tik stabilių valstybių saugumą, bet chaoso ir karinių perversmų metu tampa svarbiu destabilizacijos ir grėsmės faktoriumi. Šiandien Rusija artėja prie būklės, kai branduolinis ginklas gali tapti karinių grupuočių šantažo priemone ir nežinia, ar NATO šalys yra pasirengusios vykdyti pasaulio gelbėjimo misijas chaoso ir korupcijos šalyje. Panašiai galėjo atsitikti ir 1991 metais po rugpjūčio pučo, tačiau B. Jelcino vyriausybė, padedama užsienio partnerių, taip pat ir NATO, sugebėjo suvaldyti situaciją ir užtikrinti branduolinių ginklų ir jėgainių saugumą. Tada Jelcino komanda buvo atvira Vakarų pasauliui, siekė su juo bendradarbiauti, o šiandien situacija yra visiškai priešinga, todėl 1991 metų analogija gali nesuveikti.

 

Paviršutiniško žiūrėjimo problema yra paprasta: kad Rusija nesubyrėtų ir branduoliniai ginklai nepasklistų po turtingų ir agresyvių banditų rankas, reikia, kad karas pasibaigtų kaip galima greičiau, nes Rusijos valstybinė sistema jau nebeišlaiko jos viduje kylančių įvairių įtampų. Tačiau tam, kad prasidėtų derybos, reikia, kad Ukraina sutiktų derėtis, o Rusija būtų tinkamai nubausta, kad ir vėl tuoj pat nepradėtų naujo karo. Ukrainos ir Rusijos reikalavimai deryboms abiem pusėms yra nepriimtini: Rusija nenori grąžinti žemių, Ukraina nesutinka atiduoti savo teritorijos.

 

Be to, kiekviena pusė kelia papildomus reikalavimus: Rusija – kad Ukraina niekada netaptų NATO nare, o Ukraina – kad Rusija mokėtų reparacijas, atlygį už padarytą žalą, bei kad karo nusikaltėliai būtų teisiami. Vakarai ir įvairūs tarpininkai mano, kad abi puses galima paskatinti konstruktyviai derėtis galbūt jau šį rudenį, kai susidūrus su Ukrainos puolimo rezultatais aistros aprims ir abi pusės padarys reikšmingas nuolaidas.

 

Tačiau, manau, ši, manoma, racionali formulė „palaukime vėlyvo rudens rezultatų“ yra apgaulinga. Ukrainos puolimo rezultatų laukimas yra pernelyg vienpusis ir remiasi tik išgalvotais derybiniais argumentais, neatsižvelgiant į Rusijos valstybės struktūrų bei veikimo sistemų eroziją. Kitaip tariant, rudenį nė viena pusė nesutiks nei derėtis, nei, ypač Rusijos atveju, nebus kam derėtis.

 

Vis dar manoma, kad Putinas yra derybiškas, tai yra kad egzistuoja veiksni valstybė, kurią valdo pakaltinamas asmuo. Tai yra abejotinas teiginys, jei Rusija yra bežlunganti valstybė, o jos vadovas yra sunkiai apibrėžiamos sveikatos ir psichikos būsenos bei kai nematome Rusijos valstybę stiprinančių efektyvių veiksmų. Žlungant valstybei kieti susitarimai tiesiog nebus vykdomi, kaip jie nevykdomi dabar. Taigi keliamas klausimas – kaip padėti tiek laimėti Ukrainai, kad ši aprimtų, kiek nubausti Rusiją, kad ši nebekeltų galvos ir kaip neleisti jai iširti ir užtikrinti jos institucijų veiksnumą ir taip garantuoti globalinį branduolinį saugumą?

 

Atsakyti į šiuos klausimus būtų galima, jei galima būtų įvertinti, kiek Rusijos valstybės struktūra, jos veikimo sistemos suiro, tačiau jokių patikimų ekonominių, sociologinių, net demografinių duomenų nėra. Ar joje augantis kriminalinis spaudimas toks didelis, kad sistema nebeišlaikys?

 

Pažvelkime į Rusijos teismų sistemą. Valstybė be veikiančių įstatymų ir teismų virsta gaujų savivalės organizacijomis. Tai, kad opozicija baudžiama ir kalinama ilgiems metams, nerodo, kad teismai būtų žlugę. Tačiau kai savi fašistai „išdavikai“ paliekami laisvėje, kai ultrapatriotai, niekinantys Putiną, V. Gerasimovą ir S. Šoigu yra cituojami, nors už tai turėtų būti baudžiami net iki 25 metų kalėjimo, rodo, kad teisinė sistema neveikia, o teismai baudžia pagal telefoninio skambučio ir pataikavimo valdžiai principą.

 

Kai iš kalėjimų be įstatymo ir teismo sprendimo buvo išlaisvinami sunkius nusikaltimus padarę asmenys vien tik jiems pageidaujant kariauti už tėvynę, o vėliau tie, kurie nežuvo, buvo paleisti su garbe ir išmokomis, tai jau buvo teisinio chaoso ženklai. Ir tokių įrodymų, kad teisinė sistema nebeveikia, yra labai daug.

 

Jei valstybė yra atvira, demokratinė, skaidri ir nekorumpuota bei paiso ne tik kompetencijų, bet ir rotacijos principų – ji greitai atsinaujina ir neperkaista, o problemos sprendžiamos jų aštrėjimo procese. Taip veikia Baltijos šalys. Čia nėra reikalo kelti revoliucijos, nes kas 4 metus galima perrinkti valdžią, o rinkimai yra gana skaidrūs, laisvi ir būtini. Kitaip veikia uždaros sistemos, kur visi rinkimai falsifikuojami. Tokia yra Rusija. Joje kaupiasi įtampos ir tik labai kieta valdžia, „kietas dangtis“, neleidžia kaitinamam puodui sprogti. Kieto dangčio funkciją atlieka represinės galios struktūros. Kuo valdžia labiau autoritarinė, korumpuota ir nesikeičianti, tuo stipresnės turi būti vidinės represijos ir tuo mažiau ginklų bei galios turi turėti eiliniai piliečiai.

 

Tačiau Putinas silpsta, vyksta kova dėl disponavimo jo kūnu, o „dangtis“ subyrėjo į atskirus gabalus. TV vaizduojamo diktatoriaus, tai yra valdančios grupuotės sprendimai nebėra besąlygiškai vykdomi: kas turi jėgų ir galios – Kremliaus sprendimus ignoruoja, jei tik jie nėra palankūs galios grupuotėms. Būtų galima priklausyti Putino arba „Vieningos Rusijos“ partijai-gaujai, tačiau iš Putino liko tik TV vaizdelis, o „Vieninga Rusija“ pati neturi galios. Liko tik gana galingas, mįslingas kolektyvinis Kremlius, kurį sudaro valdančiojo valdančio kooperatyvo „Ozero“ (liet. ežeras) įgalioti ar paremti asmenys. Tačiau jie jau seni ir galvoja apie savo „dinastijų“ – vaikų ir vaikaičių – gerą gyvenimą.

 

Šalia pradėjo veikti kitos galingos institucijos: saugumo (FSB) grupuotės, karinės-finansinės-medijų grupuotės (nacionalinės ir integralios) arba kariuomenė, kurie norėtų neteisėtai užgrobtų gėrybių perskirstymo. Sukurti karinę-finansinę-medijų grupuotę, pageidautina dar susijusią su valdomais teismais ir kalėjimais, nėra lengvas dalykas ir paprastas mafijos banditėlis to negali padaryti. Tai yra sudėtinga daugelio dalyvių kooperacijos sistema. Kai valstybė stipri, ji draudžia formuotis tokioms struktūroms. Vakaruose nei E. Muskas, nei M. Zuckerbergas, net D. Trumpas tokių nėra sukūrę. Priešingai, J. Prigožino „Vagneris“, R. Kadyrovo Čečėnijos karinės struktūros tapo pavyzdžiu, kad tai galima padaryti. Tačiau daug panašių privačių karinių-finansinių gaujų rasime žlungančiose valstybėse. Autonomiškos karinės-finansinės grupuotės rodo, kad jų sukurtos alternatyvios galios struktūros veikia ne blogiau, o geriau nei valstybė, nei Kremlius.

 

Tai, kad Putino Rusija nesugebėjo nugalėti Prigožino grupuotės, nors ir nepralaimėjo, sukūrė patinę situaciją. Nenubaustas maištas tapo pavyzdžiu visiems oligarchų susivienijimams, kad kurti tokias alternatyvias struktūras yra vienintelis jų saugumo kelias. Ir šis nenubaudimas sustiprino Rusijos valstybės erozijos ir žlugimo procesus. Šiandien buvusius „Vagnerio“ padalinius – medijų, slaptus kalėjimus, kai kurias ginkluotas struktūras, verslo dalis perka, o ne atima kitos tokios pat alternatyvios grupuotės. Prigožino galios struktūros greitai perskirstomos ir jų negauna Kremlius. O pats Prigožinas nebaudžiamas skraido po Rusiją ir prekiauja savo ištekliais, galia ir žiniomis kaip koks vėžį sukeliantis virusas. Sovietų Sąjungoje to niekados nėra buvę: partinė nomenklatūrinė sistema galėjo paslėpti ir kompensuoti visas generalinių partijos sekretorių keistenybes, o po Stalino mirties jau valdė nomenklatūrinė sistema, ne diktatoriai.

 

Rusijos, kaip žlungančios valstybės, sistema kaista dėl augančių ekonominių, teisinių, karinių, socialinių, kriminalinių įtampų. Todėl sprogimas, kuriuo pasinaudos minėtos organizuotos grupuotės, gali atsitikti bet kur, o jas paskatinti gali mažesni konfliktai: dėl infliacijos, dėl kariuomenės korupcijos, dėl fašistų nepasitenkinimo paliegusiu diktatoriumi, dėl migrantų antplūdžio, dėl vieno iš naujųjų vadų ambicijų ir iracionalaus elgesio. Pavyzdžiui, apie naujosios imigracijos keliamą įtampą Rusijoje nuolat šneka Rusijos fašistai ir yra linkę iš šio faktoriaus įpūsti vidinės neapykantos bei represijų ugnį.

 

Pasak Rusijos fašistų, to paties I. Girkino, fronte žūsta labai daug rusų tautybės vyrų, o jų vietas miestuose užima imigrantai iš Vidurinės Azijos. Atmenant ir tai, kad rusų tautybės asmenų mažėja dėl senėjimo, emigracijos, alkoholizmo ir kitų faktorių, per metus šalyje pasikeičia net keli milijonai žmonių, po 30 metų Rusijoje rusų bus mažuma. Mes atsakytume Girkinui, kad nėra nieko blogo, jei Rusijos kultūra juos integruotų. Tačiau karo ir verslo, teisės ir galios procesai juos ne integruoja, o atskiria, paverčia mažomis galios – mafijinėmis struktūromis, kurios bet kada gali sukelti sumaištį. Ir tai būtų akstinas ultrapatriotams bandyti keisti valdžią Rusijoje.

 

Tačiau galimi ir kiti scenarijai, kai kuri nors FSB ar verslo grupuotė pabandys nuversti paliegusį diktatorių. Ir jei šis perversmas būtų nepakankamai sėkmingas, o nuvertus Putiną nesugebėtų išsilaikyti valdžioje, tada kiltų didesnis ar mažesnis chaosas, kuris baigtųsi valstybės žlugimu ir poreikiu, kad NATO šalys kartu su Rusijos organizuota opozicija įsikištų ir bandytų suvaldyti augančias grėsmes pasauliui ir atkurti valstybę. Ir tai, ką čia samprotauju, kaip vienas iš daugelio galimų scenarijų, gali įvykti ne kada nors toli ateityje, o per ateinančius metus.