Mindaugas Pocius. Partizanų nepriklausomos Lietuvos valstybės vizija

lrt.lt, 2023 06 12

Paprastas klausimas – ar mes turime Lietuvos valstybės ateities viziją? Pasirodo, kad jos neturėjome per visus nepriklausomybės metus (!) ir ji tik dabar rengiama. 

lrt.lt

Kaip rašoma vyriausybės tinklaraštyje, „Šiuo metu rengiama Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ – tai ilgesnės negu 20 metų perspektyvos dokumentas, kuriame bendros kūrybos būdu kartu su ekspertais, piliečiais ir kitais bendrakūrėjais nustatoma Lietuvos ateities vizija, jai įgyvendinti reikalingos strateginės ambicijos ir poveikio rodikliai, rodantys siekiamus socialinės, ekonominės ir aplinkos būklės pokyčius šalies mastu. Projektą „Lietuva 2050“ numatoma baigti rengti ir pateikti Seimui 2023 m. birželį“. Ką gi, lauksime jo paskelbimo ir tikimės, kad jo kūrime dalyvaus daugelis suinteresuotų visuomenės grupių.

 

Kaip svarbu visuomenei sutarti ir valstybiniu lygmeniu turėti Lietuvos valstybės ateities viziją manau daug aiškinti nereikia. Klestinti, stipri, saugi, dvasinės ir materialinės gerovės valstybė, kurioje dauguma visuomenės narių jaučiasi laimingi, atrodytų - mažai kas prieštarautų tokiam idealiam vaizdiniui. Tačiau ne viskas taip paprasta siekiant šio tikslo. Svarbiausia vertybės, kuriomis vadovaujantis pasirenkamas valstybės modelis, kuris gali labai skirtis. Trumpai ir paprasčiau kalbant, galima orientuotis į anglosaksiškąjį (JAV, Didžioji Britanija) ir skandinavišką (Suomija, Švedija, Danija, Norvegija, Islandija) valstybių modelį. Nesigilinant į detales (tam reiktų daug laiko) ir supaprastinant, pirmasis labiau orientuotas į individą, individualizmą, palankias sąlygas stambiajam kapitalui, valstybė minimaliai reguliuoja ekonominius-socialinius procesus, ryški socialinė atskirtis, antrasis – į visuomeniškumą, bendruomeniškumą, šiame modelyje daug socializmo (progresiniai mokesčiai, daug aktyvių socialinių grupių, įtakojančių politikų sprendimus), vyrauja pasitikėjimas valdžios institucijomis ir nėra socialinės atskirties.

 

Dabartiniam lietuviui žodis „socializmas“ sukelia alergiją dėl nesenos praeities, asocijuojasi su blogiu. Ką gi, socialistiška Suomija penktus metus iš eilės tapo laimingiausia pasaulio šalimi. Danija ir toliau užima antrąją vietą, o Islandija, iš praėjusių metų ketvirtosios vietos, šiemet pakilo į trečiąją. Šveicarija yra ketvirta, po jos seka Nyderlandai ir Liuksemburgas. Dešimtuką užbaigia Švedija, Norvegija, Izraelis ir Naujoji Zelandija. Lietuva – 34. Taigi, skandinavų gerovės valstybės įeina į laimingiausių šalių dešimtuką! Ar ne laikas išgyti nuo komunistinio režimo padarytos traumos, susimąstyti ir pabandyti išsiaiškinti, kodėl šių šalių visuomenės jaučiasi laimingos ir klesti? O kokia buvo Lietuvos partizanų ateities valstybės vizija?

 

Partizanų tarpukario Lietuvos apmąstymas

Partizanų ginkluotos kovos atminimas tapo lietuvių savimonės dalimi ir svarbiu instrumentu tautinio, valstybinio tapatumo kūrimui, plėtojimui bei išlaikymui. Pasipriešinimo dalyviai iškėlė ir vadovavosi tautiškumo, krikščioniškos moralės, demokratijos, žmogaus teisių bei laisvių, nepriklausomybės ir valstybingumo vertybėmis, kurių nemaža dalis išliko pagrindinėmis ir šiuolaikinėje visuomenėje. Pagrindinis laisvės kovotojų tikslas, idealas, dėl kurio besąlygiškai aukotasi, buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymas, kurį tikėta įvyksiant netolimoje perspektyvoje. Žinoma, konkretesnę valstybės viziją artikuliavo tik nedaugelis partizanų vadų, kurie jautė daugumos kovotojų siekius, lūkesčius.

 

Šiandien prasminga nustatyti, kokia buvo partizanų ateities Lietuvos valstybės vizija, vaizdinys, modelis. Jų valstybės idealas ir siekiamybė – savotiškas politinis testamentas dabarčiai. Manau, svarbu iškelti ir tokį klausimą – ar partizanų vadai suprato modernios būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybės nacionalinius interesus, tikslus ir uždavinius? Nustačius partizanų modeliuotos nepriklausomos valstybės sąrangos pagrindinius bruožus, dėmenis, atsivertų galimybė palyginti, kiek dabartinė Lietuva atitinka laisvės kovotojų projekciją ir lūkesčius. Kokie buvo partizanų projektuotos valstybės politinė santvarka (sistema), ūkio, socialinės ir kultūros politikos vektoriai, principai, vertybinės nuostatos ir orientacijos?

 

Norint suprasti, kas turėjo įtakos formuojant ateities valstybės viziją, pirmiausia reikia panagrinėti, kaip partizanai atsiminė ir apmąstė prieškario Lietuvą bei kokia buvo gyvenimo joje patirtis. Svarbu įsiklausyti, ką pogrindžio dalyviai kalbėjo apie nepriklausomybės netekimo priežastis bei aplinkybes.

 

Pirmiausia reikia pastebėti, kad laisvės kovotojai gana aštriai pasisakė apie Prezidento Antano Smetonos autoritarinį režimą ir jo socialinę politiką. Kritiškai buvo atsiliepiama apie buvusią valdančiąją tautininkų partiją. Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius A. Smetonos vyriausybės politikoje matė priežastis, 1940 m. vasarą lėmusias pražūtingas valstybei pasekmes.

 

Pasak jo, okupacija ir prievartinė aneksija nebūtų vykusi taip sklandžiai, jei komunistinės idėjos nebūtų suradusios palankios dirvos joms augti visuomenėje, kai pribrendusių problemų išsisprendimo iliuzija užvaldė daugelį žmonių, laukusių permainų. J. Lelešius su kartėliu minėjo didelių atlyginimų išlepintą karininkiją, generalitetą, vyriausybę, taip ir neatlikusius savo misijos, sočią valdininkiją, kuri, atitrūkusi nuo paprasto žmogaus, jo pragyvenimo sunkumams dažniausiai buvo abejinga.

 

Kartu su J. Lelešiumi apie buvusią Lietuvą diskutavęs partizanas Jonas Grincevičius kalbėjo apie „smerktinus mūsų Nepriklausomybės laikų vyriausybės apsileidimus: nekreipimą dėmesio į socialinę padėtį, kur visas kapitalas gulėjo nedaugelio žmonių rankose, o visi kiti dėl to kentė skurdą. J. Lelešiaus dienoraštis liudija ne tik kunigo jautrumą Lietuvos Respublikoje buvusiai socialinei neteisybei, bet ir sugebėjimą įžvelgti gilesnes valstybės silpnumo ir stiprybės, saugumo ir nesaugumo prielaidas: „Maža mūsų tarpe buvo idealistų, pasiaukojusių Tėvynei ir visuomenei, visi troško it iš kokio aruodo grobti auksą, linksmai leisti laiką... Visi valdininkai šaukė, kad per mažos jiems algos, o tuo tarpu ūkininkai ir darbininkija skendo skurde ir brido į neapykantą. Turėjo Lietuvą ištikti katastrofa. Ir kada ištiko tėvynę laukta nelaimė, Smetona su savo gauja, priperėjęs tūkstančius bolševikų, smuko į užsienį“.

 

Nepriklausomai nuo J. Lelešiaus, Tauro apygardos štabo darbuotojas, kunigas A. Ylius matė tokias pačias valstybės katastrofos priežastis: „Ne paslaptis, kad paskutinių metų laisvos Lietuvos gyvenimas nebuvo visai normalus, be priekaištų, be pataisymų. Deja, radikalios reformos nebuvo laiku padarytos. Jas padarė bolševikai prieš mūsų valią ir mūsų gėdai“. Dokumente „Ateities Lietuva“ teigiama, kad „jei bolševikai būtų radę pas mus gerai išauklėtą visuomenę ir tobulesnę mūsų visuomeninę santvarką, jie nebūtų tiek sau pasekėjų mūsų tarpe radę“.

 

Minėti svarstymai liudija, kad partizanai tiesiogine didelės dalies visuomenės radikalaus sukairėjimo priežastimi laikė žymią socialinę atskirtį ir prezidento A. Smetonos vadovaujamos vyriausybės atotrūkį nuo tautos. J. Lelešius tikėjo tobulesnės valstybės sukūrimu ir su dideliu nerimu apmąstė ateitį: „Juk visas mūsų vargas, tos baisios, kruvinos aukos neatneštų Lietuvai jokios naudos, jeigu vėl mes grįžtume į tas pačias klaidas, į tą luomų ir partijų kovą, kuri tik griovė mūsų Tėvynės pamatus, o pačiai tautai nešė tik žalą ir pražūtį. [...] Kad vėl Lietuvoje neįsiliepsnotų partijų kova, kad visokie karjeristai, valstybės turto eikvotojai ir vagys neuzurpuotų Tėvynės vairo į savo niekšingas rankas“. Jo svarstymuose nuolat iškylanti baimė dėl ateities, kaip dabar galime matyti, buvo gana toliaregiška.

 

Partizanų kritiškas požiūris į tarpukario Lietuvos valstybingumą neabejotinai stipriai veikė ateities valstybės vizijos pagrindinius dėmenis. Kitaip sakant, partizanai, puikiai suvokdami praeities negeroves, mintyse konstravo valstybės idealą, svajonę ir tikėjosi kur kas tobulesnės valstybinės santvarkos, teisingesnio šalies valdymo bei labiau konsoliduotos visuomenės. Socialinė atskirtis ir visuomenės nepasitikėjimas valstybinėmis institucijomis, demokratijos stoka buvo pagrindinės partizanų patirtos, suvoktos, apmąstytos ir įvardytos Lietuvos Respublikos problemos, jų įsitikinimu, sukėlusios pražūtingą šalies nepriklausomybei valstybės bei visuomenės krizę ir galiausiai laisvės netekimą 1940 m.

 

Pietų Lietuvos partizanų vadų (PLPV) valstybės vizija

Partizanų vadai orientavosi į demokratinių valstybių ideologiją, valstybinę santvarką, todėl politinės sistemos klausimu gana vieningai kalbėjo apie daugiapartinę parlamentinę respubliką. Partizanai perėmė iš demokratinių šalių daugelį valstybės sandaros principų, orientuotų į žmogaus teises ir laisves, demokratiją bei europinę kultūrą. Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo viršininkas Pranas Runas apie demokratiją kaip priimtiniausią valstybinę santvarką parašė politinės minties gilumu stebinantį teorinį traktatą, kuriame aptarė autokratinę, plutokratinę, oligarchinę, proletarinę ir aristokratinę valstybės valdymo formas. Anot autoriaus, demokratinė valstybės valdymo forma yra laikoma viena sunkiausių ir viena tobuliausių. Sunkiausia dėl to, kad demokratinėje valstybėje visi piliečiai turi išmanyti valstybinius reikalus, tobuliausia dėl to, kad rinkimų keliu iš politiškai susipratusių piliečių „išskiriama tam tikra žmonių dalis, kuri, rinkikų supratimu, geriausiai nusimano apie valstybinius reikalus“.

 

P. Runas savo traktate apibendrindamas teigė, kad žmonių gerovė priklauso ne tiek nuo valstybės formos, kiek nuo gerų įstatymų ir nuo įstatymų leidėjų bei vykdytojų, o iš visų valstybinių valdymo formų demokratija duoda daugiau garantijų, kad valstybės vairas bus patikėtas gabiausiems žmonėms. Antra vertus, autorius pastebi, kad demokratija yra viena sudėtingiausių valstybės formų ir sunkiausia, demokratija reikalauja iš visuomenės tam tikros brandos, suteikia galimybę atsistoti prie valstybės vairo tam tikrai visuomenės atrinktai grupei, kuri „pavirsta į savo rūšies aristokratus, bet tų aristokratų perrinkimo galimybė verčia juos neužmiršti visuomenės reikalų“.

 

Demokratija suteikia galimybes ir teises pasireikšti visiems žmonėms, ji yra „energijos ir gyvybės forma, nes senos pajėgos periodiniai yra pakeičiamos naujomis“. Pasak P. Runo, demokratija pilna to žodžio prasme auklėja žmones ir moko gerbti kitų nusistatymus bei surasti kompromisinį sugyvenimą, ji yra „teisėtumo ribose tolerantiškos ideologijų kovos forma“.

 

Valstybės valdymo principų klausimu Pietų Lietuvos partizanų vadai tikėjosi, kad ateities vyriausybė „visuose savo veiksmuose jaus visuomenės pritarimą“, arba atvirkščiai, kiekvienas visuomenės narys visados jaus, jog vyriausybė pildo jo valią, kad „kiekvienas pilietis galėtų pasakyti, jog „valstybė – tai aš“. Sklandus valstybės uždavinių vykdymas išimtinai turėjo priklausyti nuo administracijos – valstybės tarnautojų. Įdarbinant į tarnybas – „jokių protekcijų“. Valstybė turėjo rūpintis nuolat tobulinti savo tarnautojų darbą, kelti jų kvalifikaciją. Pažangos nedarantieji tarnautojai savo vietas turėjo užleisti geriau už juos tą darbą sugebantiems dirbti, o patys būtų grąžinami į žemesnes pareigas.

 

Įdomi partizanų vadų idėja sukurti ekonominės inspekcijos įstaigą. Ji turėjo „rūpestingai sekti“ viso krašto ir pavienių asmenų ekonominį gyvenimą, o pagrindinis tikslas – užtikrinti visų krašto gyventojų galimai vienodą medžiaginio gerbūvio kilimą“, kad „viena kuri gyventojų grupė ar pavieniai asmenys nelobtų kitų sąskaita“. Šiai kontrolei vykdyti inspekcija turėtų krašto statistikos biurą (dabartinis analogas – Lietuvos statistikos departamentas) ir kainų kontrolė įstaigą (dabartinis analogas – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija). Kitais žodžiais tariant, partizanų vadai toliaregiškai numatė ateities valstybėje galinčią susidaryti socialinę atskirtį ir planavo būdus, kaip tam užkirsti kelią – apriboti stambaus kapitalo galią.

 

Žemės ūkio sričiai, PLPV manymu, ateities valstybėje bus skiriamas didelis dėmesys, reikia pravesti „giliai apgalvotą, tikslią“ žemės reformą, kurios tikslas – aprūpinti nuosavais žemės sklypais visas šeimas, „kurios dirba žemės ūkyje arba nori dirbti“. Sklypus siūlyta skirstyti ne mažesnius kaip 7 ha žemės, gausioms šeimoms (jei dauguma šeimos narių nedarbingi, pvz., mažamečiai vaikai) turėtų būti daromi žymūs mokestiniai palengvinimai.

 

Tauro apygardos vadai numatė radikalias reformas žemės ūkyje, pramonėje, švietime ir kitose srityse. Visus kitus ūkius padaryti ne mažesnius 20–30 ha, skatinti kooperatinius ūkius, parodant jų pranašumą prieš smulkius ūkininkus. Visi kiti žmonės būtų dirbę pramonėje ir paslaugų sferoje. Pasak A. Yliaus, nepriklausomoje Lietuvoje būtų vystoma žemės ūkio produkcijos perdirbimo pramonė, žemdirbystės ir gyvulininkystės ūkis, linininkystės ir kailinių žvėrelių ūkis. Šalis būtų modernizuojama vykdant urbanizaciją ir pramonės plėtrą miestuose.

 

Numatyta keisti miestų tautinę sudėtį, stengiantis į juos pritraukti kuo daugiau lietuvių, plečiant gamybą ir tokiu būdu urbanizuoti šalį. Mažažemiai ir bežemiai būtų nukreipti į miestuose vystomą statybų ir žemės ūkio produkcijos perdirbimo pramonę. Apie tokias pačias žemės ūkio bei pramonės vystymo kryptis kalbama ir dokumente „Ateities Lietuva“, kuriame švietimas ir auklėjimas laikomas „pagrindiniu dalyku“. Jauni žmonės būtų auklėjami „tautinės kultūros ir krikščioniškos moralės pagrindais“. Sveikatos apsaugos sritis palikta valstybei, turinčiai užtikrinti nemokamą priežiūrą, gydymą, profilaktiką ir vaistus.

 

Labai daug dėmesio Pietų Lietuvos partizanų vadai skyrė būsimos valstybės socialinės politikos modeliavimui, socialiniam teisingumui, matosi, kad tai buvo jaudinantis, skaudus iš praeities patirties kilęs klausimas. Dokumente „Ateities Lietuva“ deklaruojama, kad nepriklausomoje Lietuvoje „turėtų būti (...) daromi žygiai uždarbių dideliems skirtumams mažinti“.

 

Tikėtasi, kad bus vykdoma tokia vyriausybės politika, kuri neleistų susidaryti sąlygoms, skatinančioms socialinę atskirtį, žmonių išnaudojimą ir diskriminaciją: „Naujai savo gyvenimą kurdami, mes turime rasti tokias tarpusavio žmonių santykiavimo formas, kad nei viena kuri gyventojų grupė nebūtų kitų skriaudžiama.“ Valstybei priskiriama pareiga per valstybinius draudimo fondus aprūpinti žmones finansine parama nelaimių, nedarbo, ligos, negalios atvejais, o senatvėje orų gyvenimą užtikrinti pakankamomis pensijomis.

 

Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės štabas straipsnyje „Dėl ateities Lietuvos“ rašė, kad darbo santykiai bus įstatymo reguliuojami, bus valstybinė prekybos, pramonės, tranzito ir kapitalo kontrolė, valstybinė globa senatvės ir invalidumo atveju, „visais atvejais turi būti užtikrinta doram žmogui pragyvenimo šaltiniai“.

 

Tokias pačias nuostatas skelbė Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius: Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tokios šeimos turėtų būti šelpiamos, globojamos [...]. Argi šitokiam skurde užaugęs lietuvis gali būti geras patriotas? Vargiai. Jis bus arba komunistas, arba bet kam ryšis, kad gautų vieną kitą grašį. [...]

 

Socialinė parama ir globa, pačiai valstybei vadovaujant, sumažintų tą didelį „nesusipratusių“ lietuvių skaičių. Vytauto apygardos vadovybė 1946 m. atsišaukime į tautiečius skelbė, kad kova vyks tol, kol bus atkurta „nepriklausoma, krikščioniškos dorovės ir socialinio teisingumo dėsniais tvarkoma demokratinė Lietuva“. Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Angis rašė, kad partizanai kovos dėl demokratinės Lietuvos, „dėl visokeriopai klestinčios mūsų tėvynės, kurioje visiems be išimties jauku, šviesu ir gera būtų gyventi, viešpatautų socialinis teisingumas, paremtas naujais principais, ir niekada daugiau nebūtų sūnų ir posūnių“. Beveik tokias pačias mintis tokiais pačiais žodžiais atsiminimuose dėstė A. Ylius. Pietų Lietuvos partizanų vadų nuomone, gyventojų pajamos turėtų būti viešai skelbiamos ir „daromi žygiai uždarbių dideliems skirtumams mažinti“.

 

Centrinių pasipriešinimo organizacijų valstybės vizija

Vienas pirmųjų centrinės partizanų vadovybės dokumentų, kalbančių apie ateities Lietuvą, yra Lietuvos laisvės armijos (LLA) 1944 m. programa. Programoje kaip aukščiausi LLA tikslai įvardijami tautos valstybingumo, pilnaverčio gyvenimo, pažangos, klestėjimo, tautinės kultūros išlaikymo ir puoselėjimo siekiai. LLA į valstybės aparatą žadėjo siekti išrinkti tvirtos valios, energingus, tautai nepaprastai atsidavusius jaunosios kartos vyrus, siekdama tuo būdu tautą ir valstybę apsaugoti nuo visokių eksploatatorių, karjeristų, kurie savo teisę naudotų ir asmeniniams, ir siauriems partiniams ar net svetimųjų interesams.

 

LLA taip pat deklaravo krikščioniškosios dorovės ir socialinio teisingumo principus, žemės ūkio pramonės išplėtimą, rinkos „nenormalybių“ valstybinį reguliavimą, privalomą draudimą senatvės, ligos ir invalidumo atvejais, rūpinimąsi šeimomis ir motinyste, nemokamą gabių studentų mokslą. Skelbta, kad įmonių darbininkams ir tarnautojams „turi būti užtikrinta teisė dalyvauti įmonių pelne“.

 

Programą sukūrė LLA vadas Kazys Veverskis, dalinai pasinaudodamas filosofo Antano Maceinos redaguota Lietuvos aktyvistų fronto programa, tačiau dokumentas aprobavo ir kitų LLA veikėjų, eilinių partizanų pažiūras, idėjas, siekius. Programa tarp partizanų buvo gana paplitusi ir populiari, padariusi poveikį pogrindžio politinės minties raidai ir vėlesniais metais, tačiau ji nebuvo demokratiška, lietuvių tautai numatytos privilegijos kitų tautų atžvilgiu.

 

Pietų Lietuvos partizanų vadų 1946 m. balandžio 23 d. deklaracijoje, kurią sukūrė Pietų Lietuvos srities vadas J. Vitkus-Kazimieraitis, aprobavo Dainavos ir Tauro apygardų vadai, ateities Lietuvos politinė santvarka buvo modeliuojama kaip parlamentinė demokratija. Seimą siūlyta rinkti laisvais, „demokratiniais principais“, tiesioginiu, slaptu, visuotiniu balsavimu proporcine sistema iš partijų ir sąjungų iškeltų kandidatų, kurie būtų atsakingi ne partijos vadovybei, bet rinkėjams. Krašto vidaus ir užsienio politiką turėjo spręsti Seimas, vadovaudamasis tautos daugumos pareikšta valia, „priimdamas dėmesin išmintingus mažumos pageidavimus ir derindamas su Suvienytųjų Nacijų pareikštais principais“.

 

Kompartijai, kaip diktatūrinei, antidemokratiškai ir priešiškai nepriklausomybei, būsimoje valstybėje vietos nenumatyta. Būtina atkreipti dėmesį, kad deklaracijoje paskelbti nepriklausomos Lietuvos sąrangos principai buvo iš esmės atkartoti, plėtoti ir vėlesniuose partizanų centrinių organizacijų dokumentuose (BDPS, VLAK ir LLKS deklaracijose). Apibendrindami galime pastebėti, kad 1945–1946 m., veikiant užsienio ir vidaus veiksniams, išryškėjo partizanų demokratiškumas, orientacija į demokratijos idealus, vakarietišką kultūrą.

 

BDPS deklaracijoje Nr. 2 teigiama, kad atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybinė santvarka bus demokratinė respublika. Pabrėžiama, kad socialinė globa nėra pavienių piliečių ar organizacijų reikalas, bet „vienas pirmųjų valstybės uždavinių“. Socialinių problemų išsprendimas ir ūkinis šalies atstatymas turėjo būti susijęs su žemės ūkio, miestų ir pramonės reforma pačioje nepriklausomybės gyvavimo pradžioje. Partizanų vadai deklaravo prisidėsiantys prie pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, kuri remtųsi demokratijos principais, išplaukiančiais iš krikščioniškos moralės ir paskelbtais Atlanto chartijoje.

 

Po pusantrų metų Lietuvos ginkluotas pogrindis centralizavosi apsijungdamas į vieningą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) organizaciją. Visos Lietuvos partizanų vadų ateities valstybės viziją geriausiai reprezentuoja LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, kurią pasirašė aštuoni posėdžio dalyviai, atstovavę visoms sritims ir apygardoms. Deklaracija gimė ne tuščioje vietoje, galima atsekti pagrindinius jos genezės šaltinius.

 

Dokumentas buvo rengiamas remiantis Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto 1946 m. birželio 10 d. deklaracija, Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) 1947 m. gegužės 28 d. nutarimais, BDPS 1947 m. rugpjūčio 23–24 d. deklaracijoje Nr. 2 paskelbtais pagrindiniais principais ir papildyta nutarimais, priimtais 1949 m. vasario 10 d. BDPS Prezidiumo ir BDPS Karo Tarybos jungtiniame posėdyje.

 

Taigi, LLKS tarybos vasario 16 d. Deklaracija buvo partizanų politinės minties vystymosi, kūrybos viršūnė, sintezė, į kurios tekstą buvo įtraukti pažangiausios, moderniausios ankstesnių antisovietinių bei antinacinių organizacijų, partizanų vadų, eilinių partizanų nuostatos, pažiūros, vertybės ir įsitikinimai. LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijoje apibrėžtas galutinis tikslas – demokratinė respublika, valdoma per laisvais, demokratiniais, visuotinais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir sudarytą vyriausybę.

 

Atgavus laisvę, iki bus paskelbta „žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti Konstitucija“, būtų vadovaujamasi Lietuvos Respublikos 1922 m. Konstitucija. Deklaracijos signatarų sprendimą remtis 1922 m. Konstitucija dvasia lėmė nedemokratiškas 1928 ir 1938 m. Lietuvos valstybės konstitucijų pobūdis, todėl joje norėta pabrėžti ne tiek būsimą parlamentinę (o ne prezidentinę) valstybės valdymo formą, kiek būsimą valstybės demokratinį pobūdį. Deklaracijoje konstatuojama, kad „valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika“, o „suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai“.

 

Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir priešiška nepriklausomybei, nelaikyta teisine partija ir jai vietos egzistuoti nenumatyta. Deklaracijoje vadovautasi Žmogaus teisių deklaracija ir krikščioniškos moralės principais. LLKS skelbė, kad socialinių problemų racionalus išsprendimas ir krašto ūkinis atkūrimas yra susijęs su žemės ūkio, miestų ir pramonės reforma, kuri bus vykdoma pačioje nepriklausomo gyvenimo pradžioje, o „socialinė globa nėra vien atskirų piliečių ar organizacijų reikalas, bet vienas pirmųjų valstybės uždavinių“. Apibendrindami LLKS valstybės vaizdinį, galime konstatuoti tris esminius deklaruotus ateities modernios Lietuvos sandaros principus – demokratizmą, krikščionišką moralę ir aktyvią socialinę politiką, kuri neleistų susidaryti sąlygoms socialinei atskirčiai augti.

 

Matydamas silpstantį pasipriešinimą ir ieškodamas naujų kovos formų, 1952 m. pabaigoje Vakarų srities vadas Antanas Bakšys įkūrė neginkluotą pasipriešinimo organizaciją – Vyčių sąjungą (VS) ir parengė jos įstatus. Vyčių sąjunga skelbėsi kaip slaptai veikianti tautinė, visuomeninė, politinė-kultūrinė organizacija. A. Bakšys buvo išsilavinęs žmogus (buvęs mokytojas), jis analizavo nepriklausomos Lietuvos politinį gyvenimą ir stengėsi modeliuoti ateities valstybės politikos gaires bei visuomeninę santvarką, kuri remtųsi „lietuviškumo, socialinio teisingumo, krikščioniškos moralės, demokratijos ir drausmės principais“.

 

Organizacijos įstatuose buvo rašoma, kad VS dokumentai atskleidžia A. Bakšio politinės minties brandumą, socialinį jautrumą, suvokimą, kad nepriklausomybė tėra tarpinis tikslas, būtina sąlyga pagrindiniam siekiui – tautinei gerovės valstybei: „būtina įgyvendinti socialinį teisingumą, pravedant žemės ūkio, pramonės ir miestų reformas, tuo sustiprinant tautos vieningumą ir sudarant sąlygas krašto suklestėjimui bei pažangai“. Valstybei turėjo būti suteikta teisė reguliuoti rinkos „nenormalybes“, privalomas senatvės, ligos ir invalidumo draudimas turėjo užtikrinti socialinę visuomenės apsaugą.

 

A. Bakšio kreipimesi į tautiečius teigiama, kad „tautos gerbūvio kūryboje turi būti tik viena pažiūra: įsiklausyti į visos tautos balsą“. „Tautos balsas“ turėjo būti išgirstas per tautoje veikiančias kultūrines, religines, profesines, ekonomines organizacijas ir pavienius tautiečius. Kreipimesi teigiama, kad bus stengiamasi parengti ir organizuoti tautą dėl demokratinės, socialiai teisingos santvarkos sukūrimo, kur bus ugdoma meilė tautinei kultūrai bei skatinamas tolimesnis jos vystymasis; bus stengiamasi jaunimo tarpe ugdyti dvasiškai ir fiziškai stiprias asmenybes, kurios mokėtų tarp savęs sugyventi ir kurti taip, kaip reikalauja tautos aukščiausieji interesai bei krikščioniškosios dorovės principai. Vidurinėse, specialiosiose ir aukštosiose mokyklose vyktų stropi gabiųjų atranka ir gabūs, bet neturtingi jaunuoliai turėjo būti mokomi valstybės lėšomis.

 

Kultūros klausimais VS skelbė, kad tautinė kultūra gali reikštis įvairiomis kryptimis, tačiau tautos dvasia, jos istorija, jos papročiai ir gyvybiniai interesai turi būti nuolatinis idėjinis šaltinis ir vertybių kriterijus, todėl visados kovos su lietuviškumą neigiančiomis arba jo nepaisančiomis kultūros srovėmis ir idėjomis. Vyčių sąjunga papildė LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją detalesne ateities valstybės vizija, kuri nenustojo aktualumo net ir dabartiniais laikais.

 

***

Mąstydami apie tarpukario Lietuvą, gyvenimą joje, pasipriešinimą sovietams, tuometinę rūsčią kovą bei kančias, partizanai šventai tikėjo nepriklausomybės atgavimu ir kūrė ateities valstybės viziją. Pasipriešinimo dalyvių kritiškas požiūris į Lietuvos Respublikos valstybingumą darė didelę įtaką ateities valstybės vizijos pagrindiniams dėmenims. Socialinė atskirtis ir visuomenės nepasitikėjimas valstybinėmis institucijomis buvo pagrindinės partizanų patirtos, suvoktos, apmąstytos ir įvardytos Lietuvos Respublikos problemos, jų įsitikinimu, sukėlusios pražūtingą šalies nepriklausomybei valstybės bei visuomenės krizę ir galiausiai laisvės netekimą 1940 m. Pogrindžio vadai, puikiai suvokdami praeities negeroves, klaidas, konstravo idealą, svajonę ir tikėjosi kur kas stipresnės ir visapusiškai klestinčios valstybės, demokratinės santvarkos, teisingesnio šalies valdymo.

 

Partizanų ateities modernios nepriklausomos Lietuvos valstybės vizija susiformavo vystantis kaimo inteligentijos politinei minčiai, kurioje atsispindėjo paprasto kaimo valstiečio ūkininko ir jam artimo kaimo inteligento pažiūros. Partizanų vadai, suvokdami, kad Lietuva egzistuoja ant Vakarų ir Rytų civilizacijų ribos, stengėsi pabrėžti savo vakarietišką tapatybę ir mentalitetą, tapatinosi ir matė save kaip Vakarų civilizacijos europinės kultūros forpostą.

 

Pogrindžio dalyviai, vadovaudamiesi iš esmės socialdemokratiniais, krikščioniškais idealais bei vertybėmis, siekė atkurti demokratinę parlamentinę respubliką, modernią valstybę, kurioje nebūtų socialinės atskirties, o socialinis teisingumas, solidarumas būtų dominuojantis valstybinio reguliavimo komponentas. Apibendrinant galima sakyti, kad dabartinis Šiaurės šalių (Danijos, Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Islandijos) socialinis ekonominis gerovės valstybės modelis, kuriame daug socializmo, labiausiai atitinka laisvės kovotojų ateities valstybės viziją ir turėjo būti jiems priimtiniausias. Nors jų idealas su dabartine Lietuva sutapo tik iš dalies, jis išreiškė amžiną žmogaus, tautos troškimą siekti laisvės, materialinės, dvasinės gerovės ir socialinio teisingumo.

 

Publikacija parengta Mindaugo Pociaus paskelbto straipsnio pagrindu (Partizanų nepriklausomos Lietuvos valstybės vizija, Lietuvos istorijos metraštis, 2020/1, Vilnius, 2020, p. 5 – 39).